Mergaitė Ada gyvena pusrusyje su mama ir broliuku Džeimiu. Kai broliukas visur malasi, laksto kiemais, žaidžia, Ada yra užrakinta ir stebi žmonių kojas per langelį... dėl šleivapadystės mama jos gėdijasi ir niekur neišleidžia iš namų. „Nusikaltus“ Ada yra uždaroma spintelėje po kriaukle ir ten kartais praleidžia visą naktį be maisto ir galimybės ištrūkti... Netrukus prasideda Antrasis pasaulinis karas – Londone krenta bombos, žmonės dideliame pavojuje, o vaikus evakuoja iš miesto. Ada nusprendžia, kad viskas, gana. Būdama dešimties metų ji tarsi pasąmoningai supranta, kad taip neturi būti ir kartu su broliuku iš pusrūsio pabėga. Laimei, abu vaikai patenka į Suzanos namus – moters, kuri jų net nenorėjo, nes pati kovojo su savo demonais... ir vaikų gyvenimas apsiverčia. Nors ką aš čia – versis ne kartą ir ne du.
Tai buvo geriausia, ką skaičiau nuo „Baltoji chrizantema“ ir „Paskutinė malonė“. Ši istorija yra parašyta vaikams, išleista „Nieko rimto leidyklos“ ir jei rinkčiausi pagal viršelį, net nebūčiau atkreipusi dėmesio. O rinktis verta.
Viskas puikiai subalansuota, niekas neperspausta, neminima dešimtis kartų, kaip tiems vaikams negerai, visos situacijos natūralios – kartais jais netikima, po to atsiprašoma, kaip paminima kažkokie praeities akcentai, viskas savoje vietoje ir savu laiku. Labai patiko ir tai, kaip Suzana juos auklėjo, kaip Adai užsiožiavus niekas jos nebarė, o nusiuntė pasivaikščioti aplink namą... kaip visi jausmai buvo įvardinami ir išanalizuojami, vietoje to, kad kažkas pyktųsi ar pyktų...
„Jei pasakai kokią kvailystę, nebūtinai esi kvailys. Visų mūsų laimei.“
Kaip gyventi vaikui, kuris ima gūžtis vos kam pakėlus ranką. Jausti tą nuolatinę baimę, ir ne dėl aplink vykstančio karo, o dėl to, kad baisu, jog tave paliks. Ar kad būsi priverstas išsiskirti su broliuku ar sesute... ar kad tavęs nemyli ir nemylės, nes turi „bjaurią koją“. Kai taip nemyli savęs ir esi įsitikinęs, kad ir kitiems nerūpi. Dešimties metų vaikas... kaip tave turi sužaloti?
„Viską, ką žinojau, sužinojau žiūrėdama pro vieną vienintelį langą. Aš nieko nežinojau. Nežinojau jos vartojamų žodžių: gabi, audros mėtomi. Net ir tokių trumpučių kaip jūra. Kas yra jūra?“
Buvo kelios scenos knygoje, kurias prasriūbavau. Negalėjau susilaikyti, nes buvo taip suknistai liūdna, ir negera, ir norėjosi tik verkti ir eiti papurtyti motiną, kuri tokio vardo net neverta... nuoširdžiai sakau, jei jau ruošitės skaityti, servetėlių reikės daug daug kartų. Kiekvieną kartą kai Adai buvo bandoma padėti, ar su ja elgiamasi gerai, vyko priešinga, atmetimo reakcija. Šiose romano vietose aš ašarų ir nebesulaikiau... nenoriu pasakoti smulkmenų. Ir noriu. Bet būtų neteisinga būsimų skaitytojų atžvilgiu.
Vis tik manau, kad galėtų būti sujungtos dalys ir būti vienas didelės apimties ir nuostabus romanas.
Apie antrą dalį jau rytoj.
