Princas ir elgeta. Turtingas ir vargšas. Šilta ir šalta, juoda ir balta. Priešpriešos, be kurių mes niekada neišmoktume gyventi, naudotis progomis, jausti, mylėti, suvokti skirtumus ir panašumus. Ši knyga ne veltui tapo klasika. Ne šiaip sau žmonės šią istoriją prisimena ir cituoja, kai yra kalbama apie valdžios aklumą.
Princas Edvardas susipažįsta su į jį labai panašiu berniuku Tomu. Princas auga rūmuose, kur turi viską, tik ne laisvę. Tomas - priešingai, turi laisvę, tačiau neturi nieko be alkoholiko tėvo ir elgetavimo... Tad berniukai susigundo nuotykiu - susikeičia vietomis.
Labai smagiai susiskaitė, priminė apie įvairias vertybes. Šią knygą tikrai buvau pasiėmusi į rankas paauglystėje, ir esu tikra, kad taip ir nepabaigiau - visi politiniai žaidimai manęs tada nesudomino, o dabar, kai šiek tiek gaudausi pasaulyje, buvo labai įdomu! Mintyse dėliojausi visokius sutapimus, mąsčiau apie tam tikrus politikus...
Buvo vietų, kai mane istorija juokino ir kažkaip glumino - veikėjai pasakojo, ar bent bandė pasakoti, kas yra tiesa, kuris yra kuris, ir niekas jais netikėjo. Pats tėvas neatpažino savo vaiko... Skaičiau, ir juokas ėmė, ir piktumas - bet tik knygos pabaigoje supratau kaip vis tik buvo svarbu, kad viskas būtų būtent šitaip.
„Pasaulis blogai surėdytas. Kartkartėmis karaliams derėtų patiems išmėginti savo įstatymus ir tokiu būdu išmokti gailestingumo.“
Pamokanti knyga. Džiaugiuosi, kad skaičiau, gera kartais visai netikėtai grįžti prie klasikos.
Ir paaugliams, ir vyrams, ir merginoms, kažkaip klasika universali, ypač tokios istorijos, kaip ši, kai visiškai nesvarbu apie kokį laikmetį kalbame, problemos vis tik panašios ir šiandien.
