Apie Riley kūrybą tikrai nepasakysiu nieko naujo. Jos knygose visko daug, daug dramos, melodramos, paslapčių, neįtikėtinų veikėjų pasirinkimų ir kvailų sprendimų. Jei jau kuri rašytoja moka į beveik visus savo romanus sudėti naivias ir bestubures moteris - tai tik Riley. Šitas pastebėjimas negalioja Septynių seserų sagai, tačiau ir ten to silpnumo apraiškų nemažai. O skaitant šią tai ir norėjosi imti ir purtyti pagrindinę veikėją, kad jai tą svaigulį ir išpurtyt ir nukabinti rožinius akinius.
Vienuolikmetė Rozana gyvena vargingame rajone Neapolyje. Jos šeima valdo restoranėlį, kaip ir tikriems italams priklauso. Vieną dieną ten pasirodo šeimos draugų sūnus - garsus operos dainininkas Robertas Rosinis. Rozana, būdama dar vaikas... įsimyli. O Rosinis atranda, kad Rozana yra itin talentinga ir turi nuostabų balsą. Po tos popietės apsiverčia daugelio žmonių gyvenimai...
Man Riley vis tik kaip tiek popkornai ar riešutai apvalkale - suvalgai vieną, suvalgysi visus. Ir greitai. Šis romanas užkabino nuo pat pirmų puslapių, daug ką nuspėja, daug kas buvo akivaizdžiau matoma skaitytojui, nei patiems veikėjams, bet gal tame irgi yra savito žavesio. Mintyse tuos vargšus norisi pamokyti, pagrūmoti pirštu, parodyti jiems tai, kas akivaizdu, tačiau tuo pačiu supranti, kad tai neįmanoma.
Ir šiaip pagalvojus, Kazanova vyras ir moteris, dėl jo pametusi galvą, protą, savigarbą, paaukojusi karjerą ir viską, kas jai buvo svarbiausia. Labai jau stori rožinių akinių stiklai man pasirodė šiame romane. Tik kad visada lengviau viską kritikuoti stebint iš šalies, o kaip pats elgtumeis?
Žinoma ir vėl Riley rašė apie mano lankytas ir mylimas vietas šiaurės Italijoje - kaip man patinka knygose aptikti aprašomas tas vietas, kurias išvaikščiojau ir įsimylėjau pati! O kur dar paliestos meno temos, architektūra ir apskritai paveldo svarba.
Šį romaną Riley parašė prieš daug metų, išleido kitu vardu ir dabar, paprašyta leidėjų perleido darsyk. Mano nuomone, ne pats geriausias jos darbas, bet susiskaitė labai greitai ir skaniai.
