Visų pirma, nuostabus knygos viršelis. Vos pamačius, galvoje išsyk tik Klimto pavardė. Ir neklydau, net neskaičiusi aprašymo supratau – knyga bus apie bohemišką aplinką. O jau ne kartą ir ne du esu minėjusi – knygos apie menininkus man beprotiškai patinka: jie yra intensyviau jaučiantys, giliau viską įžvelgiantys ir staigiau neriantys į visokias avantiūras žmonės, tad apie tokias asmenybes juk įdomiau skaityti, nei apie kaimo jurgius. O ir jų meilės istorijos būna aistringos, bet dažniau tragiškos... Bent jau dažniausiai.
Romanas, įvilktas į nuostabų viršelį, pasakoja apie vienos moters istoriją: nuo jaunų dienų kompozitorė ir dainų kūrėja Alma Maler vyrus guldė ant menčių. Visi menininkai suko apie ją ratus kaip valerijono apsiuostę katinai ir jauna moteris pati sunkiai galėjo atsilaikyti. Tai su Klimtu sienas ramstė, tai su garsiais architektais ar kompozitoriais... kol staiga, kurianti ir gyvenanti tikrą, išgyvenimų kupiną gyvenimą moteris sutinka Gustavą Malerį – itin talentingą ir gal net kiek maniakišką kompozitorių ir kūrėją, kaip pati Alma sakė, genijų. Tada moters gyvenimas apsiverčia – devyniolikto ir dvidešimto amžių sandūra. Moteris yra niekas. Gustavas Maleris tuoktis sutinka su sąlyga, kad Alma atsisakys kūrybos...
Aš suprantu anų laikų problemas. Man viskas aišku ir suvokiama. Ir moterų gaila, ypač itin talentingų, tokių kaip Alma – kiek tiesos šiame romane? Nežinia. Bet kad didelė dalis, žinome tikrai, nemažai faktų galima patikrinti. Bet šioje knygoje viskas buvo nuolat perspaudžiama: kai galima švelniai ir gražiai paminėti, kad moteris negali ir neturi turėti nieko, buvo apsčiai frazių, nuo kurių mane pykino skaitant (ne tiesiogine ta žodžio prasme, bet viskas viduje kunkuliavo). Be citatų čia niekaip:
„Popietes moteris leisdavo su dukrele ir gėrėdavosi jos piešiniais. Penkiametė Gukė vis dar nekaltai tikėjo, kad pasaulyje kažkam rūpi mergaičių talentai.“
„Nuleidusi akis, kaip kukliai moteriai dera, ji iš paskutiniųjų stengėsi neatrodyti aukštesnė už sutuoktinį.“
Šioji mane supykdė. Jau tiesiogine ta žodžio prasme:
„Dardančiame traukinyje prie vyro prisiglaudusios Almos pilvas jau buvo toks milžiniškas, kad beveik darėsi gėda rodytis viešumoje.“
Moteris laukiasi vaiko. Nauja gyvybė. Šeimos tęstinumas. Jie susituokę, suaugę žmonės, apie kokią gėdą galima kalbėti, kai kalbame apie nėštumą??? Ir visa knyga kupina tokių „perliukų“ – čia moteris kalta dėl persileidimo, čia nemoka rūpintis vaikais, čia nemoka gaminti, viskas buvo nuolat pabrėžiama. Visoje knygoje. Begales kartų – o knyga didelės apimties – 540psl.
Moters pasiaukojimas dėl vyro. Talento paaukojimas dėl ko? Dėl meilės? Dėl tobulos santuokos? Nenoriu ir čia plėstis, bet skaudėjo skaitant. Ir vis pagalvojau – po velnių, juk moterims teko visa tai iš tiesų iškęsti. Ne pirma knyga, kuri mane taip supykdo, ir tikrai žinau, jog ne paskutinė.
Labai trukdė knygoje esantys pasikartojimai. Ir tas tempimas... norėjosi, kad būtų daugiau kokybės, o ne kiekybės. Bet galiu pasakyti viena – kadangi knyga sukėlė tiek daug emocijų ir minčių (nesvarbu, kad labiau neigiamų) – tai nėra blogas ženklas. Privers susimąstyti bet kurį racionaliai ir adekvačiai mąstantį, net ir skiriant tai, jog istorija pasakoja apie tai, kas vyko prieš daugiau nei šimtmetį.
Tai yra romanas apie tai, kaip neapsimokėjo gimti moterimi, ypač jei buvai talentinga – vyrai iš pavydo tave puls, žlugdys, atims sveiką protą, kad tik patys pademonstruotų savuosius „talentus“. Ar tikrai jie ten talentus, o ne kažką kita matavosi, čia jau kitas klausimas.
Ir citata iš knygos kulminacijos, kuri labai gerai apibendrina visą romaną. Visą neįtikėtinai ištęstą, užkliuvo-šarka-už-tvoros-ir-vėl-iš-pradžios romaną...
„Kas, jeigu nėra blogų moterų? – klausinėjo ji savęs. Kas, jei skaistybė ir susitepimas, ištikimybė ir paleistuvavimas, madonų ir kekšių etiketės tėra nuodai, skirti sveiką moterį paversti veblenančia griuvena pakrikusiais nervais? Vyrai nustato taisykles, o mes jas laužome, kad neprarastume sveiko proto.“
Leidyklos dovana.
