Labai seniai nebuvau nieko įsimylėjusi, bet jei dabar ką nors įsimylėčiau, tai būtų M.P.E. kūryba. Viskas taip drąsu, taip tikra ir jautru. Kai skaičiau „praeis...“, ne visi tekstukai man patiko. Kai kur visko buvo per daug. Kai kur šio bei to trūko. O čia viskas buvo kitaip. Netrukdė keiksmažodis kitas. Netrukdė ir minčių šokinėjimas. Ar pasikartojimai. Kai kuriuos tekstus skaitydama įsivaizdavau, kaip Martynenko juos skaito garsiai ir šypsojausi.
Istorijos apie baro patirtis mane kraupino. Bet kiekvienoje jų buvo dalis tos realybės - trapios ir baisios viename. Jei galima žmogų paveikti keliais sakiniais, tai jam pavyko. Vienus tekstus skaičiau su šypsena. Kaip įsimylėjusi pempė sėdėjau išsišiepusi autobuse ir kitą minutę jau vėl graudinausi. Emocionali aš skaitytoja ir nieko negaliu su savimi čia padaryti.
Marijano istorija man pasirodė visos knygos „vinis“ - žmogiškumo ir nežmogiškumo mišinys, kai norisi pykti, verkti, prieš tai šypsotis. Bet vis tik sunku ant dušios paliko...
Daug skirtingų tekstų. Jų greit nesuvartosi. Bet būna ir kaip su tais saldainiais, kur imi iš pakelio: jau tikrai paskutinis... Užlankstai, padedi toliau, kad ranka nepasiektų. O tada stojiesi ir eini jų vėl pasiimti. Panašiai jaučiuosi skaitydama Martynenko kūrybą. Tik manau, kad šįkart gerai pajaučiau, kada pasidaryti pertraukas. Ne šiaip laukiau šitos knygos, jaučiuosi gavusi gerokai daugiau, nei tikėjausi.
