Keturiolikmetė Lorelė vieną vasaros dieną tampa tragiško įvykio liudininke: į jų namus ateina nepažįstamas vyras ir jos motina Dorotė jį be skrupulų nuduria. Antrasis Pasaulinis karas, Anglija – karo metas, Londonas ir visa Anglija bombarduojama. Jaunutė Dorotė bando išgyventi, sukasi kaip išmano, susipažįsta su Džimiu – jaunu fotografu ir jį įsimyli. Tačiau viskas nėra taip paprasta – netrukus jų gyvenimuose atsiranda Vivjena, charizmatiška mergina, kuri slepia savo gyvenimą po devyniais užraktais nuo visų, ypač nuo savo vyro... na ir žinoma šie laikai – Dorotė miršta, o jos vaikai jau pasiruošę išlydėti mamą anapilin. Visiškai netikėtai atradusi porą smulkmenų Lorelė ima kapstytis po mamos praeitį ir savo prisiminimus. Kas buvo tas vyras, kurį mama taip šaltakraujiškai nužudė tą vasaros popietę?
Romanas aprėpia labai daug skirtingų dalykų: meilė, karas, šeimos santykiai, lūkesčiai vaikams iš tėvų pusės ir atvirkščiai, psichologinės problemos ir dar pora LABAI aktualių ir skaudžių dalykų, apie kuriuos net drebu, kaip noriu užsiminti, bet negaliu, nes atskleisiu visą tragedijos(-ų) esmę.
Pasakysiu atvirai – iki vidurio romano nebuvau tikra, kad vertinsiu labai teigiamai – siužetas pasirodė girdėtas ir matytas daug kartų. O pabaiga, kai viskas išaiškėja – didelis pagyrimas autorei už istorijos atskleidimą. Visiškai nesitikėjau kad bus taip, kaip buvo. Ir jei jau atvirai – man labai patiko, kaip viskas baigėsi; dalykai, kurie paaiškėjo, pasirodė itin teisingi.
Kate Morton kūrybą aš pažįstu jau iš seniau – skaičiau jos beveik gotikinį romaną „Tolimos valandos“, kuris buvo visiškai kitoks. Ir patiko mažiau nei šis. Vis tik nenustebčiau, jog atradau dar vieną labai mylimą rašytoją: turtinga kalba, mane dominantys laikotarpiai, netoli nuo realybės atitrūkę veikėjai. Net nebuvo tokių pasirinkimų, kurie mane būtų erzinę, kad būčiau nesupratusi ar abejojusi. Kad ir piršlybos ir mergiočių aikštymaisi – suprantu net ir anuos, juk koks metas buvo! Virš galvų bombonešiai skraidė ir viskas lakstė į visas puses. Tuo metu tikrai norėjosi tvirtesnio pagrindo po kojomis, o ne tik meile gyvoms būti – suprantu veikėjas.
Tiesą pasakius, visai norėčiau šios knygos ekranizacijos – esu tikra, sužiūrėčiau su malonumu. Būtų ir mylimi herojai, ir įkvepiančios moterys ir labai šlykštūs blogiukai, į kuriuos būtų galima varvinti seilę. Tokia spalvinga knyga, epizodiškai pilkesnė, bet iš tiesų joje daugiau buvo to gero, nei blogo. Bent jau man taip pasirodė. Jei tikėtis lengvo atostogų romano? Nežinau, man karas, bombos, našlaičiai ir maisto stygius atostogoms netinka. Bet čia jau skonio reikalas. Romanas didelės apimties – sugraužiau per dvi dienas ir noriu dar.
