Aš dažnai išsikeliu sau gana aukštą kartelę. Ir vis mokausi ją nuleisti – jei perskaičiau rimtą ir gerą knygą, vėliau paskaičius ką nors lengvesnio neišdėti į šuns dienas, suprasti, kad yra įvairių, skirtingo kalibro knygų skirtingiems skaitytojams. Vieni mėgsta psichologinę literatūrą, bet tai nereiškia, kad jei MAN ji nepatinka, yra kažkuo blogesnė už romanus ir atvirkščiai. Taip pat mokausi per daug nelyginti knygų apie panašius dalykus. Kiekvienas rašytojas įdeda širdį, sudeda visą save, atiduoda mintis, patiki viską skaitytojui kaip tik jis geriausiai moka.
Nina tik įpusėjusi ketvirtą dešimtį atranda, kad serga krūties vėžiu ir puola su juo kovoti. Tuo pačiu metu su vėžiu jau kovoja ir jos mama...
Turėjo būti labai jautri istorija ir vietomis aš norėjau daugiau emocijos, kitose vietose man visko trūko, o dar kitais atvejais viskas pasirodė labai amerikietiškai nenatūraliai perspausta. Nežinau, aš, neduok dieve, sužinojusi, kad sergu mirtina liga, ko gero norėčiau prisigerti su geriausiomis draugėmis arba viena iki žemės graibymo, išsiverkti, išsiklykti... o čia... ėjo būgnais groti ir verkti. Ir tai jau pabaigoje. Aš žinau, kad negaliu sakyti kaip turėtų gedėti ar stresuoti vienas ar kitas žmogus, tikrai ne, visi esame skirtingi – bet man čia labai pritrūko emocijos. Tikriausiai tas kultūrų skirtumas ir amerikietiškas paviršutiniškumas ir pakišo koją man bandant suprasti autorę.
Patiko juodas humoras ir visi juokeliai su drauge, ne ką mažiau ir su vyru. Tai kažkiek gelbėjo visą knygą, dar labai patiko visi su Emersonu susiję pamąstymai apie gamtą ir būtį. Taip vietoje ir laiku man pasirodė, ypač kai su Emersono kūryba esu pažįstama, tai iškart pajutau ryšį...
Tam tikri vertimo niuansai ir sprendimai man asmeniškai trukdė skaityti ir įsijausti. Gal kai kreipiau dėmesį į visai kitus dalykus, nei reikėjo, pražiūrėjau ką nors labai svarbaus? Gali būti. Kai pernai skaičiau „Įkvėpti tylą“ stėbėjausi – kaip galima taip gražiai rašyti apie mirtį, nors žinai, kad netrukus mirsi. Kad paliksi žmoną, vaikus. Tai čia buvo priešingai. Ir vaikus Nina buvo bepaliekanti, ir mylintį ir mylimą vyrą, ir pati jauna buvo, bet čia tekstas taip nesiskaitė. Nesukirbėjo viduje niekas, nors aš ištiželė, man mažai reikia.
Niekam nelinkiu atsidurti Ninos ar jos vyro, ar mamos situacijoje. Niekam. Niekada. Šioje knygoje puikiai perteikti šeimos santykiai, ypač vaikų santykis su mama.
Leidyklos dovana.
