Vaje, kaip netikėta. Gavusi knygą iš leidyklos pamačiau ant viršelio „Jausmų klasika“ – mintyse sukosi visi įmanomi meilės romanai, kuriuos yra tekę skaityti, jei kalbama apie klasiką. Čiauškutė, Džeinė Eir, Vėtrų kalnas... tai kažko panašaus ir tikėjausi. Bet kaip aš klydau! Buvo labai gerai, ir nei vieno bučinio, įsivaizduojat?
Elizabeth Gaskell visą siužetą įvelka į pramonės revoliucijos laikotarpį Anglijoje. Jaunutė mergina Margareta gyvena su tėvu pastoriumi ir motina šalies pietuose, kol tėvas staiga nusprendžia, kad… nebenori būti pastoriumi ir visa šeima netrunka išvykti į šalies šiaurę – kur garsai, kvapai, suodžiai ir fabrikai pakeičia ramų šeimos gyvenimą. Vienos iš kompanijų savininkas netrukus įsilieja į Heilų šeimą – Torntonas pradeda jausti šį tą daugiau pastoriaus (gerai jau gerai, buvusio pastoriaus) dukteriai Margaretai…
Romanas didelės apimties. Penki šimtai puslapių tikrai mažomis tiek raidėmis, tiek siauromis paraštėmis. Užtrukau. Bet tai tikrai nereiškia, kad man nepatiko, tiesiog kaip jau minėjau – tikėjausi daugiau alpinėjimų nuo meilės, o ne ligų, sukeltų nuo sunkaus darbo ir sveikatai žalingos aplinkos.
Visų pirma, veikėjai. Jei romanas būtų rašytas šiuolaikinės rašytojos – Margareta būtų feministė, o Torntonas užkietėjęs darboholikas senbernis. Labai gerai sukurti veikėjų portretai – skaitai ir tarsi matai jų veido minas ir dėl kandžių replikų žybsinčias akis. Gražiai parašyta, tiesiog turtingas tekstas, puikus vertėjos parinktas žodynas.
Nežinau kodėl, bet nebuvo labai lengva skaityti, nors norėjosi sužinoti, kas bus toliau. Reikėjo jaudintis dėl kiekvieno veikėjo, juos palaikyti, nes gyvenimas nebuvo lengvas.
Autorė dažniausiai ir rašė apie skaudžias ir sunkias temas, apie žemesnio socialinio sluoksnio žmones, o šiame romane buvo pasirinkta streikuojantys fabrikų darbuotojai ir konfliktas tarp jų bei jų darbdavių. Toks kontrastų romanas – žmogiška, tačiau užsispyrusi Margareta ir despotas savo pavaldiniams, tačiau be proto geras žmogus artimiesiems Torntonas; valdžia ir pavaldiniai, šiaurė ir pietūs, švara ir smalkės, turtas ir skurdas… galėčiau tęsti, nes kontrastų čia buvo ir daugiau.
Įdomu buvo tai, kad čia buvo visko daug – ir veiksmo, ir mirčių, ir netekčių, ir draugysčių, priešų, melų ir paslapčių, dramos, šeimos santykių peripetijų. Daug sluoksnių, viskas pinta perpinta tarpusavy. Ir taip keista, kad apie šią autorė veik nekalbama, kaip apie Austen, Bronte seseris ar kitus klasikus. Ypač, kai paliečiamos tokios temos, kurios yra be galo aktualios šiandien – darbuotojų teisės, moterų teisės, lygybė, mokslas. Parašyta prieš beveik 170 metų, o aktualu kaip niekad.
Tai nėra lengvas kūrinys, apie fabrikus čia gal net daugiau, nei apie meiles, bet tikrai vertas dėmesio. Pamąstymui, naujoms žinioms, akiračio praplėtimui. Jei į rankas patektų kitas šios autorės romanas, tikrai imčiau ir skaityčiau, vien dėl gražiai parašyto teksto ir svarbių žinučių, kurias Gaskell puikiai ištransliavo šiuo romanu.
