Visai ramų gyvenimą gyvena dvi seserys Keitė ir Džordžė. Mama jas augina viena, tačiau nuo pat paaauglystės jos junta, kad ta kiek per didelė apsauga yra ne iš piršto laužta. Keitė laimingai susituokusi, gyvena su vyru, keliauja po pasaulį, turi vaikų. Džordžė turi antrą pusę, nėra nė kojos iš šalies iškėlusi ir vieną dieną nutaria, kad jai reikėtų kažką daugiau nuveikti gyvenime. Deja, mama jau sena, ją kankina demencija ir iš jos nieko nepavyksta išpešti, tad ji nutaria, jog visko imsis į savas rankas – netrukus Džordžė pradeda kratą mamos namuose ieškodama savo gimimo liudijimo, tačiau... randa tik sesers. Jai netrukus kyla daug klausimų ir įtarimų.
Užbėgsiu įvykiams už akių ir paminėsiu, jog gyvenant Jungtinėje Karalystėje pasas nėra privalomas, žmonės nugyvena visaverčius gyvenimus ir be jo, net vietiniams skrydžiams pilnai pakanka vairuotojo teisių ar kitokio dokumento, tad nesiklaidinkite, paso neturėjimas čia nėra staigmena ar stebuklas. Bet va gimimo liudijimas, čia jau kita istorija...
„Niekada daugiau neišleisiu savo mergaičių iš akių. Geriau nei bet kas kitas žinau, kas gali atsitikti, jei taip padarai.“
Čia yra citata, kurioje telpa visas knygos siužetas, apie kurį nenoriu per daug kalbėti. Kaip ir sugadinčiau malonumą, kaip ir nelabai – knyga labai, LABAI nuspėjama. Skaičiau ir toks jausmas, kad žinojau, kas įvyks, kodėl įvyks ir kokios bus to veiksmo pasekmės kiekviename žingsnyje ir keliavau kartu su veikėjomis.
Istorija pasakojama dviejomis linijomis – Džordžės ir vėliau mamos pasakojimas, kuris man pasirodė gerokai įdomesnis. Ir vėliau atsirado dar vienas, tik jau neatskleisiu kas ir kaip, bet patikėkit, pastabesnis skaitytojas greitai supras kame čia šuo pakastas. Tik vis tiek autorė net ir pastabiąją mane apgavo – pabaigoje jau tikėjausi, kad bus vienaip, tačiau autorė pasirinko gražią įvykių versija ir paliko skaitytojui galimybę patikėti tikra meile ir santykiais, kuriuose neapgaudinėjama.
Skaityti vis tiek buvo emociškai skaudu ir sunku. Pati vaikų dar neturiu, tad galiu tik įsivaizduoti, kaip jautėsi viena ar kita šio romano veikėja, bet tai nepalengvino mano „moralinių pagirių“ pabaigus knygą. Patiko aprašomi seserų santykiai ir tai, kaip jos viena kitos laikėsi. Kartu pykau dėl viso romane tvyrančio pykčio ir kaltės jausmo, kuris buvo persisunkęs kiaurai puslapius.
Jei skaitėte knygą „Švyturys tarp dviejų vandenynų“ ir jums patiko, patiks ir šioji. Panaši tema, širdį draskantis siužetas, daug vietos apmąstymams. Bet gal tiek ir liks... pagalvosiu apie tas kelias akimirkas, kai nepamatai, užsimerki, apsisuki ir bum... viskas griūna. Lūžta. Dingsta tarsi miražas stipriau sumirksėjus.
