Sako, visada apie viską reikia pradėti kalbėti nuo gerų dalykų. Tai čia pasielgsiu atvirkščiai ir iškart apsaugosiu visus, kurie apie knygą sprendžia iš jos viršelio. Tiek viršelis, tiek pavadinimas, banalūs. Taiklūs, bet belenkaip banalūs ir netraukiantys. Knygyne man akis neužkliūtų, nors viršelis beveik neoninis. Tai štai, draugai ir skaitytojai – nepakibkit ant šito nudilusio kabliuko, nes knyga visiškai verta kiekvieno žmogaus dėmesio. Čia kai perskaitai „Antradieniai su Moriu“ ar ką nors iš Seethalerio ir žinai, kad daug metų apie ją vis pamąstysi. Tai ši knyga tokia pati – atrodo, nieko per daug ypatingo, bet širdyje liks ilgam.
84-rių metų senukas Morisas sėdi viešbučio bare ir vieną po kito užsisako penkis gėrimus. Kiekvienas gėrimas – tarsi tostas, skirtas pagerbti tam tikriems žmonėms jo gyvenime, tačiau kartu su tais gėrimais senučiukas papasakoja savo gyvenimo istoriją... pasidžiaugia už puikiai praleistą gyvenimą, pasidalina prisiminimais apie sutiktus žmones, priešus, sukurtą šeimą, prarastus jam brangius žmones ir tiesiog mąsto... apie viską, apie visus.
Šios istorijos man labai gerai susirezonavo su praeitą savaitę skaityta „Laiškai, kurių niekada negausi“ – čia buvo atvirkštinė knygos versija – žmogiškos, jautrios temos ir istorijos, tik iš vyriškos perspektyvos – tėvas viską pasakoja sūnui. Ir vėl buvo paliesta daug svarbių dalykų, tokių kaip vyrų stiprybė-silpnumas, netektys, vaikai, santykiai su žmona; nemažai kalbama ir apie vaikystėje padarytus, atrodo, nereikšmingus sprendimus, ir tai, koks šleifas vėliau velkasi per gyvenimą... galėčiau pasakoti ir pasakoti, tačiau su kiekvienu tostu, kiekviena taure ir kiekvienu veikėju atsirasdavo naujos taisyklės, naujos problemos ir vis kiti džiaugsmai.
„Argi ne įdomu, argi neverta aprašyti, kaip sąmonė nusprendžia, ką prisiminti, o ką pamiršti?“
Jei jums būtų likę gyventi labai mažai. Pagalvokite, ar rastumėte penkis žmones, už kuriuos galėtumėte pakelti po taurę prieš mirtį? Už tokius žmones, kurie pakeitė jus, pakeitė jūsų gyvenimą tokia linkme, jog niekada apie tai nė nebūtumėte susimąstę... aš pati labai norėčiau savo gyvenimo pabaigoje turėti tokių žmonių. Ir lygiai taip pat, manau, kiekvieno iš mūsų siekiamybė turėtų būti, kad tostus kas nors keltų ir už mus...
Puiki knyga. Gražiai parašyta, gal ne iš tų optimistiškų istorijų, bet vis tik, tokia žmogiškai paprasta ir įdomi, manau net nesvarbu kas ir kokiomis aplinkybėmis ją skaitys, visi pasiims kažką gero ir nukeliaujančio tiesiai į širdį.
