Ši knyga mano namuose buvo jau nuo knygų mugės, o tik dabar pasiėmiau į rankas. Kodėl taip ilgai laukiau? Nežinau. Bet visų pirma, ne apie siužetą, o apie pačią knygą. Knygą Boschwitz‘as rašė būdamas labai jaunas, karo įkaršty, o rankraštis buvo išsaugotas kone per stebuklą. Knygą išleido keliomis kalbomis (tik ne vokiečių) dar karo metais ir tik lemtingų sutapimų dėka šis kūrinys, tarsi dokumentas, liudijantis visus Antrojo pasaulinio karo žiaurumus, vėl išvydo dienos šviesą dabar.
Otas Zilbermanas gyvena ramų gyvenimą su žmona, kuria verslą, ir viskas teka sava vaga iki pogromų nakties 1938 metais, kai Berlyno (ir ne tik) gatvėse žydai tarsi nušluojami nuo žemės paviršiaus, nunaikinamas jų turtas, griaunami jų namai... Otas netenka visko, jo žmona, kuri yra arijų kilmės, sėkmingai pabėga, o jam tenka suktis iš padėties.
Otas įstringa. Kaip pelė rate. Ir važinėja traukiniais po Vokietiją, ir man kažkodėl priminė vaikystės žaislą, kurį visi susidėliodavom, įdėdavom baterijas ir paleisdavom, o tas traukinukas čiū čiū vis ratu ratu važiuodavo ir galo nematyt. Kažkas pultelį paspaudžia, sustabdo, vėl paleidžia ir taip be galo be krašto, kol nusėda baterija ir traukinys tiesiog nebevažiuoja...
Liūdna, skaudi, į smulkmenas ir detales nukreipta istorija. Reikia stebėti kartu su Otu. Kartu šnipinėti, kartu bėgti, kartu slėptis. Ir kartu klausti: kas aš? Kodėl man taip? Kodėl aš, o ne tu? Tokie žmogiški klausimai, tokie paprasti, bet jie ir buvo šios knygos esmė. Ta trapi tikrovė, susipynusi su sapnais, su vaizdais pro traukinio langą...
Vienas dalykas, vis tik, man nedavė ramybės skaitant. Juk yra stereotipai apie žmones. Visi žinome, koks vienas pagrindinių stereotipų yra apie žydus – kad jie godūs, skūpūs. Skaudžiausia, kad šis romanas tą tik patvirtino... o skaityti dėl to lengviau netapo, tik norėjosi rėkti, kad, Otai, paleisk, palik, gyvybė svarbiau. O, bet, tačiau...
Labai gražiai parašyta knyga. Itin lengvai skaitosi, nors kalbama apie labai skaudžius dalykus. Toks dokumentas, įrodymas, patirtis; viskas įtikina, nes veikėjai spalvingi, vieni geri, kiti nelabai. Vieni teisingi, kiti net per daug teisingi. Kaip ir gyvenime, tai būtent todėl šia istorija patikėti yra labai lengva.
Leidyklos dovana.
