Prieš kelis metus mačiau ekranizaciją. Filmas man labai tada patiko – pasirodė itin jautrus, apie žmonių santykius, žmogiškumą, ambicijas, apie ribas... vat štai knyga turėjo ir visus šiuos elementus, tačiau ir skyrėsi kaip diena ir naktis. Ir ne – filmo su knyga lyginti nežadu. Bet apie viską po truputį.
Skaudžių likimo smūgių aptalžyta indų šeima atvyksta į Europą. Ambicingas tėvas yra bet kokia kaina nusiteikęs išlaikyti šeimą, sukurti verslą ir ramiai gyventi. Laimingo ar nelabai laimingo atsitiktinumo dėka šeima atsiduria mažame Prancūzijos miestelyje – Liumjere, kur tėvas, ypač mėgstantis priimti spontaniškus sprendimus, nutaria įsigyti namą ir atidaryti indišką restoraną. Jo idėja netrukus užkliūna priešais esančių svečių namų ir restorano savininkei poniai Malori, tačiau situacija netrunka pasisukti įdomiu kampu. Geniali šefė atranda, jog vienas iš šeimos vaikų turi neįtikėtinus maisto ruošimo sugebėjimus, tad viskas pasikeičia akimirksniu.
Kiek toli žmogus gali nueiti dėl savo ambicijų? Toli. Jei tos ambicijos verda viduje, sproginėja, spurda ir juda, neleidžia miegoti naktimis. O ypač jauno žmogaus nusiteikimas, valia... žavėjausi Hasano sugebėjimais. Ypač tuo, kaip jis visada visur puikiai viską suderindavo – jam koją retai kišdavo kultūrų skirtumas, jis retai pasimesdavo. Net prigesindavo ir tėvo išsišokimus. Aš puikiai žinau, kokie indai yra žmonės. Kaip jie gamina, kaip jie valgo, kaip jie bendrauja. Jie yra... spalvingi, aistringi, nesustabdomi. Toks jausmas, kad labiausiai apgyvendintoje pasaulio valstybėje tik taip ir išgyvensi – jei rėksi garsiau už kitą, jei rengsies ryškiau už kitą, leisi muziką garsiau už kaimyną ir jei tavo mašina bus didesnė. Gal aš neteisi. O gal vis tik dalis tiesos yra, nežinau.
Bet vis tik šioje istorijoje man buvo ir liūdna. Atrodo, turi viską, ir kartu, neturi nieko... neturi su kuo pasidalinti džiaugsmu, arba galų gale, turi TIEK DAUG, kad net nebesuvoki tų pasiekimų dydžio ir nebesupranti, kad va – dabar laikas džiaugtis. Laikas paskambinti šeimos nariams, draugams ir tiesiog nuoširdžiai pasipasakoti. Juk kas iš to, kad turi daug, jei vienas...
Jautri istorija. Kultūrų skirtumai, maisto kvapai, gražūs vaizdai, kalnai... daug visko aprašyta, tik tikrai būčiau aš norėjusi kitokio rašymo stiliaus, šiek tiek lyriškesnio teksto, nes vietomis toks paprastas pasakojimas, o kalbama apie labai jautrius ir gražius dalykus, tad tas stilius kartais išmušdavo iš vėžių. Bet kadangi mane kamuoja visiški „neskaitadieniai“, ši knyga buvo mano išsigelbėjimas, prisėdau ir perskaičiau. Jaučiuosi gavusi gerą motyvacijos ir žmogiškumo, ikvėpimo ir tiesiog gerumo dozę.
