Jaara yra laimingai ištekėjusi, bet naivi, visiškai nežinanti ko nori moteris, kuri staiga pameta galvą dėl seno tėvų draugo ir užmezga su juo romaną.
Skaičiau skaičiau, laukiau romantikos, meilės, gražių santykių, na, iš aprašymo supratau, kad neigiamų niuansų čia bus, bet... oho – knyga visiškai ne tokia, kokios tikėjausi. O kur dar pavadinimas! Tiek manipuliacijos, skausmo, neigiamų emocijų... viskas suplakta, emocijos tarsi lipa „viena kitai per galvą“ ir niekas neatrodo normalu.
Viskas kaip iš kokio siurrealistinio paveikslo, haliucenogenų apsivartojusio menininko patirties. Knygos su tiek neigiamos emocijos dar reikėtų paieškoti. O kur dar ir tie paprasčiausi dalykai, kurie nebuvo paslėpti tarp eilučių – melas, apgaulės, sąžinės graužatis arba priešingai, manymas, kad viskas čia gerai, aš juk myliu. Visko aukojimas dėl meilės, kurią šiuo atveju galima vadinti manija.
Kas vis tik žmones priverčia nerti į tokias avantiūras, būti išnaudojamiems, nemylimiems, aklai veltis į santykius, kai tik tu vienas manai, kad tai apskritai yra santykiai? O kaip man vyro gaila buvo, o koks egoistas ir parazitas man Jaaros meilė pasirodė... ir kaip įtaigiai autorė aprašė visas blogas patirtis ir kaip puikiai pavaizdavo veikėjus, visas jų ydas, savybes, atskleidė charakterius. Jei atvirai, nemėgstu sąmonės srauto technikos, o toks jausmas, kad visas kūrinys yra ja parašytas, suprantu, kad taip buvo galima lengviau atskleisti Jaaros mąstyseną, jos veiksmus ir paaiškinti tam tikrus jos jausmus.
Visiškai kitoks romanas. Kitoniškas. Rašymo stilius nuostabus, ir visiškai paprastą kaip trys kapeikos siužetą įvynioją į tokią gražią literatūrinę vatą, kad skaitant pradžioje nė nesuvoki, kokie tragiški dalykai romane vyksta. Meistriškai parašyta, tikrai. Vien dėl rašymo stiliaus verta perskaityti... o koks lieka įspūdis baigus knygą? Tarsi prakandus karamelizuotą svogūną – po saldžiu ir blizgiu paviršiumi slypi dešimtys karčių, graudinančių ir slegiančių sluoksnių. Toks ir įspūdis.
Leidyklos dovana.
