Ši knyga dėžėse gulėjo jau labai ilgai... vis matydavau, pagalvodavau, jog metas pažinčiai su Mopasanu, bet kažkodėl nepasiimdavau. Kadangi šiemet sau pasižadėjau kas mėnesį perskaityti po vieną klasikos kūrinį, taigi, antroji #klasika2019 knyga tapo pirmasis Mopasano romanas.
Žana, jaunutė mergina, pabaigia vienuolyno mokyklą ir tėvo įsakymu grįžta namo. Nemačiusi normalaus gyvenimo, Žana svajoja apie meilę, kurią idealizuoja. Viskas įvyksta labai greitai - tarsi iš dangaus nukritęs jaunuolis veda Žaną ir jie patraukia į povestuvinę kelionę į Korsiką. Jau tuomet tampa aišku, kad tas idealus vyras galbūt vis tik turi trūkumų...
Ir vėl, ir vėl... parašytas prieš pusantro šimto metų, o toks pats aktualus ir šiandien. Atrodytų, galėtų daug kas jau būti kitaip, bet kažkodėl moterys dar vis bijo garsiai pasakyti, kai jas skriaudžia vyrai. Joms dar vis sunku pačioms sau pripažinti, kad niekas negimė turėdamas kankintis. Ir tikrai skaudu, kad tada aprašytos problemos tebeegzistuoja ir dabar.
Nedidelės apimties knygutė mane sužavėjo. Siutino manyje esančią adekvačią ir racionalią moterį, tačiau leido mėgautis nepaprastai gražiai parašytu tekstu. Vis tik pradedu jausti silpnybę seniesiems prancūzų autoriams. Palyginus su dabartinėmis istorijomis apie meilę, čia net dialogai kitokie. Žinoma, kad tais laikais žmonės kitaip ir bendravo, tačiau žvelgiant iš tos pusės, kaip parašyta, tai ko gero net nėra ko lyginti. Turtinga kalba.
Mes stebimės, kad žmonės kovoja už save, savo teises. Vadinamosios mažumos. Bet juk kažkada sufražistės kovojo už Mūsų ateitį. Ir tada viskas neatrodė normalu. Žmogus yra žmogus, nepriklausomai nuo jo statuso visuomenėje, odos spalvos, lyties, rasės, religijos. Nors tu ką. Net pačiai keista, kad perskaičiusi kaip ir meilės romaną kalbu apie tokius dalykus... bet kad išnervino tas požiūris, kad jis tavo vyras ir gali su tavimi daryti ką nori.
Pabumbėjau.
Maupassant plunksna neblogai pasikapsto po santykių peripetijas. Jei reikėtų rinktis ar skaityti šiuolaikinį meilės romaną, ar tokį, rinkčiausi šį.
