Eglė, tikriausiai visiems neblogai žinoma keliautoja motociklu, šįkart mus nukelia į Amerikos platybes. Nuo Labradoro pusiasalio iki Pietų Amerikos margumynų.
Kai pati nemažai keliauju, vis tik labai sunku yra aptarti kito keliautojo knygą – gal ne visi pasirinkimai suprantami, gal kyla klausimai kodėl pasirinktas vienas ar kitas maršrutas, net pagalvojau, kodėl keliavo ne viena, jei taip mėgsta tą daryti...
Skaitydama pirmus skyrius net graudinausi, taip priminė mane! Tas troškimas eiti, lėkti, vėją laukais gaudyti... nekeliaujantys žmonės į šią knygą pažvelgs kaip į nuotykį, o aš žvelgiau kiek kitokiomis akimis – man tai buvo atgaiva sielai... skaitai, pasigėri Polo darytomis nuotraukomis, skaitai toliau. Eglė ne tik pasakoja apie lankytas vietas, bet kartais pasidalina ir šiokiais tokiais pamąstymais apie gyvenimą, refleksijos apie kai kurias patirtis itin įžvalgios.
Jau seniai norėjau perskaityti knygą, parašyta tokio keliautojo kaip aš – bebaimio, be „viskas įskaičiuota“ poreikio ir su ambicijomis; nesibaigiančiomis, augančiomis su kiekviena diena.
Ir puikiai supratau ką reiškia pasitikėti technika, kurios pagalba judi toliau. Kadangi tose pačiose vakarinės Amerikos dalyse maliausi su nameliu ant ratų, puikiai suprantu ką reiškia „nugesti“ vidury laukų arba priešingai – prie pat dienos tikslo. Tik motociklas turi savo pliusą – jį dar gali nusitempti tuos kelis kilometrus...
Dar buvo vienas pamąstymas, kuris man tik kėlė šypseną, nes taip artima pasirodė – tai apie moters „turi iki trisdešimties“ arba „kaip čia moteris laukais laksto, jau laikas būtų vaikams ir šeimai“. Skaičiau ir mintyse krizenau. Tas susitupėjimas juk toks slidus reikalas. Aš vis tik labiau linkusi būti laiminga, nei gyventi pagal visuomenės nustatytas normas. Ar galėčiau būti su žmogumi, kuris mane spaustų į rėmus? Jei pasakyčiau, kad noriu viena du mėnesius kur nors keliauti, ar mane lengva širdimi išleistų?
O aš, atsidūrusi tokioje situacijoje, ar išleisčiau? Aš vis tik manau, kad tokioms kaip aš ar Eglė reikia suaugti, pribręsti tai šeimai ir tam sėdėjimui namuose su vaikais, arba susirasti vyrą, kuris lygiai taip pat mus palaikys ir dar kuprinę paneš kylant į kokį statesnį kalną...
Sunku nenuklysti į asmeniškumus, kai viskas taip artima. O kur dar Amerika. Tos pačios dykumos, tie patys vėjai! Graži knyga, neturintiems galimybės dabar keliauti bus kaip dopingas kažką veikti, o dažnai keliaujantiems sukels daug nostalgijos.
Leidyklos dovana.
