Aaaaaa,
aš ir vėl kunkuliuosiu. Nes čia nekunkuliuoti neįmanoma. Vakar baigiau šią
knygą, o šįryt stotelėje užmačiau tuščių narvų reklamą/iniciatyvą ir šiaip
vištas. Ir, žinokit, užsiutau. Pasaulyje yra daug didesnių problemų, nei vištos.
Ir tos problemos liečia ŽMONES. Aš žinau, kad egzistuoja mitybos grandinė,
išnykus vienoms rūšims, išnyks ir kitos, bet po velnių, kai su sese visą vakarą
kalbamės kokiai šeimai norime padėti vėl (po visai sėkmingos iniciatyvos
parduodant knygas surinkti pinigėlių Linai) ir kaip tą padaryti, aš lauke
pamatau, kad kažkas skyrė begales laiko, dizainerius, kaštus popieriui ir pan. dėl
vištų. VIŠTŲ. Ar jūs čia juokaujat??? Kai pasaulyje vyksta globalinis
atšilimas, o šis terminas net kažkiek ir primirštas. Bet šią vasarą pamenat
turbūt visi, nebuvo šalta, ane? Kai iš tiesų daugelis pasaulio vietų neturi
prieigos prie vandens. Kai žmonės dėl to miršta. ŽMONĖS. Kažkas rūpinasi
vištomis. Skalpuokit mane, ir žinau, kad skalpuosit. Bet žmonės yra aukščiau. Nors
tu ką. Nelaiku man tas plakatas pasitaikė...
2017
metai. Signė plaukia savo nediduke jachta iš pačios Norvegijos šiaurės į
Prancūziją, kad įrodytų savo jaunystės meilei savo tiesas – ledynai tirpsta, ir
tai yra problema. 2041 metai, Prancūzija – Davidas su dukrele atskririamas nuo
žmonos su sūneliu, abu atsiduria pabėgelių stovykloje, kurioje sąlygos tiesiog
antisanitarinės, maisto stinga, vanduo normuojamas, o su kiekviena diena
situacija tikrai ne geryn... Davidas su dukryte vaikšto, eina laukais ir
netrunka aptikti Signės jachtą...
Vandens
istorija. Dar viena distopija. Ne tokia įtaigi, kaip bičių knyga, ir veikėjai
ne tokie stiprūs, nors Davido dukrelė buvo ne iš kelmo spirta. Romano pradžia
mane labai kabino, greitai skaitėsi. Vidurys pasirodė toks... nežinau...
nesupratau, kokia buvo esmė, prasmė, kodėl buvo pasakojami tam tikri dalykai...
pabaiga vėl puiki, palikta vietos interpretacijoms, arba galų gale net leista
veikėjui suprasti tą pabaigą kaip pačiam norisi... gražiai užbaigta. Nenusaldinta.
Kai skaičiau
„Bičių istoriją“, man mintyse vis iškildavo daug minčių, prisiminimų. Nei Signės
siužetinė linija, nei Davido rūpesčiai manęs kažkodėl taip stipriai nepalietė. Na
nėra vandens. Nėra. Apsinuodijo vaikas – na apsinuodijo. Taip keistai...
skaitai, atrodo, atjauti, supranti, tačiau vis tiek užjausti nesigauna. Nors esu
kažkada galvojus, kad mirsiu, kai 40 laipsnių karštyje neturėjau vandens...
buvau toje situacijoje. Žinau. Bet skaitant tas prisiminimas nepadėjo labiau
įsijausti į istoriją.
Kaip
pradžioje kunkuliavau, tai pasakysiu dar – rūpinkimės vieni kitais, nesikiškime
į kišenes maišelių parduotuvėje... nedėkime vieno apelsino į maišelį...
nusipirkime gertuves vietoje to, kad perkame buteliukus kaskart panorėjus
atsigerti... nėra taip sunku. Juk jei Maja Lunde sukūrė siužetą apie labai
netolimą ateitį, tai kalbame apie savo vaikūs. VAIKUS. Apie žmones, kurie gali
atsidurti lygiai tokioje pačioje situacijoje, kurioje atsirdūrė Davidas. Aš labai
tikiuosi, kad skaitysit. Ir kad bent jau privers susimąstyti. O jei jau
susimąstysim, gal ir koks vienas kitas pokytis jūsų rutinoje jau duos daug. Gal
metais, gal dvejais atitolins tą baisingą sausrą ir vandens trūkumą.
Leidyklos dovana.
