Aš
buvau beprotiškai pasiilgusi klasikos. Tokios klasikos, kur rašymo stilius
vietomis kelia šypseną (o gal tiesiog faktas, kad knyga išleista dar prieš man
gimus ir kalbinės normos skiriasi kaip diena ir naktis), kur veikėjai tokie
žemiški ir paprasti, kad juos tiesiog imtum ir išbučiuotum.
Dvyninėje
gyvena du broliai dvyniai - Landris ir Sylvine. Gal atsitiktinumo dėka, gal ne,
vienas jų netrunka susibendrauti su kaimo atstumtąją, pasiutusia merga –
Fadete. O daugiau pasakoti apie siužetą nenoriu, nes knygutė ir taip maža, o
įvykiai ten susidėlioja tikrai greitai. Matysit!
Knygoje
daug stereotipų. Daug medžiagos, užvirinančios kraują šių laikų feministėms.
Nepaisant viso to, knyga nepaprastai žavi, paprasta ir jauki. Ir nors parašyta
prieš daugiau nei pusantro šimto metų, tačiau nemažai dalykų tinka ir šioms
dienoms – ypač patiko skaityti apie dvynių santykius – jų meilę ir prisirišimą,
galiausiai ir apie pavydą. Viską George Sand pateikė labai paprastai, ūkiškai,
be didesnių išvedžiojimų, tačiau vis tiek sugebejo palikti daug visko ir tarp
eilučių. Ar net sugebėjo palikti tai, ką daug lengviau išlukštentų moterys,
vedamos savo nuojautos.
Skaudino
žmonių požiūris „nuo obels...“ neva, jei mama šliundra, gegutė, palikusi savo
vaikus, tai ir vaikai bus tokie patys. Kodėl kodėl toks požiūris. Suprantu ir
sutinku, kad tėvų auklėjimas daro įtaką, bet juk labai dažnai apleisti vaikai
išauga nuostabiais žmonėmis vien dėl to, kad galėtų kitiems duoti tai, ko patys
neturėjo... bet Fadetės personažas, sakyčiau, George Sand alter ego, mokėjo
taip kovoti, norėjo taip įrodyti ko ji verta, kad jos buvo pradžioje gal ir
gaila, tačiau vėliau kartu džiaugiausi jos kovos rezultatais.
Nuostabi
knygelė. Kaip gaila, kad tiek daug metų leidau jai voliotis dėžėse. Ketinu
pasikuisti ir atkapstyti ir daugiau tokių kūrinių; tikiuosi, kad ne vienas ir
ne du mane vėl maloniai nustebins. O Mažoji Fadetė įkvepia gerumo. Šiltumo.
Pakutena sielą ir širdį savo paprastumu ir nuoširdumu.
