Šiemet
perskaičiau beveik šimtą knygų. Bet tikėsit ar ne, dar nemažai jų ir numečiau
šalin, nes jei būčiau kankinusis, būčiau sugaišusi begales vertingo laiko. Ši
knyga pretendavo būti numesta. Lūkesčiai šiai autorei po „Ydingo rato“ buvo
nepaprastai dideli. Žinojau, kad tai bus trileriai, trileriai paprastai intriguoja,
tu viskuo abejoji, visi veikėjai tau atrodo įtartini, arba kalti, o vėliau
paaiškėja, kad viskas yra kiek kitaip.
Liza
gyvena su paaugle dukra Eive, turi vieną geriausią draugę. Ji neturi facebook
paskyros, nemėgsta fotografuotis. Ji kontoliuoja dukterį ir nepaleidžia jos iš
akių. Lizos gyvenimas, atrodytų, visai normalus, kol vieną dieną Eiva išgelbsti
skęstantį vaiką ir staiga jos atsiduria laikraščiuose – Liza – jų dėmesio
centre. Jos praeitis skaudi, ji – vaikžudė.
Ir
viskas. Iki pusės knygos niekas neaišku – nei kada, nei su kuo, nei kaip. Tik
vėliau, kažkokiais mistiniais būdais pradeda aiškėti detalės. Tada ir pasidaro
labai įdomu. Įtraukia. Norisi skaityti toliau. Ir vis galvojau, kad čia viskas
bus kiek kitaip, nei maniau. Ir dėl to visai nesuklydau.
Labai
pykstu ant autorės. Taip niekas nedaro. Painumas yra gerai, bet čia iš tiesų
buvo: na, skaitysiu toliau, gal bus aišku, bet beveik pusę knygos skaitytoją
laikyti tokioje pasimetimo būsenoje, na kodėl? Keistai išvystytas siužetas.
Kaip ir aišku, kad ji nuo kažko bėga, slapstosi, tačiau faktai byloja ką kita.
Iš tikrųjų, man vienas vienintelis pusės lapo skyrelis knygos viduryje išdavė
viską. Ir buvau teisi. Keistokai gavosi – iki knygos vidurio nežinau nieko, o
po to kaip kokia ekstrasensė numatau viską ir ateityje ir sudėlioju taškus dėl
praeities.
Labai
svarbi buvo paauglių įtaka vienas kitam. Čia, šiame romane, tas įtaigumas,
mokėjimas naudotis kitais žmonėmis šiurpino. Aš visiškai suprantu, kuomet
paaugliai vieni kitus baksnoja „aj, skystalas tu, nepadarysi to ar ano“, nes
juk reikia pasirodyti valdingu, mokėti išreikšti savo ego. Bet šiame romane
viskas buvo skaudu. Nepaprastai skaudu. Lizos vaikystė man kėle šiurpą, pykau,
nervinausi, net visiems, su kuriais tomis dienomis mačiausi, papasakojau ir
tiesiog purčiausi nuo pasipiktinimo tais dalykais, kurie vyko romane, tiksliau,
Lizos praeityje. Kartojau ir kartosiu – jei neketinate mylėti vaikų, jų, po
galais, negimdykite. Nes lepinti vieną, o kitam daryti baisius dalykus nėra
normalu... vyrą laikyti aukščiau visko ir užsidengti akis prieš jo vykdomas
egzekucijas – nenormalu... galėčiau taip nervintis ir piktintis iki begalybės,
tačiau atskleisiu per daug siužeto, o to padaryti nenoriu.
Leidyklos dovana.
Siutino
mane ši knyga. O jei jau sukelia daug emocijų, tai geras ženklas. Duokit jai
šansą, nes bent jau pusė knygos nuo beveik vidurio iki beveik pačios pabaigos
bus puiki. Motyvų man čia trūko, arba aš kažką praleidau.