Išėjo
Lina Ever su kunigu ir fotografu pasivaikščioti. Ir pasikalbėti. Ir žinot,
skaičiau ir mėgavausi. Nors pradžioje buvau taip skeptiškai nusiteikusi –
begalinių kalbų apie dievą nepakenčiu, Linos Ever, kaip rašytojos, irgi
nemėgstu. Bet kai sudalyvavau leidyklos „Tyto alba“ metinėje konferencijoje
prieš porą mėnesių, iškart supratau, kad šią knygą skaityti aš noriu.
Visų
pirmą – norėjau susipažinti su Toliatu – nors realybėje net buvau prie jo
pripuolusi nusifotografuoti, ir tada visai nereikšminga asmenukė dabar man daug
vertingesnė, kai perskaičiau šią knygą. Ir skaityti norėjau, nes pati šiemet
ėjau – kitu keliu, kitoje šalyje, su kitais žmonėmis ir ne 5, o 40 dienų. Ir ne
šimtą, o aštuonis šimtus kilometrų. Bet pati puikiai žinau tą trijų dienų lūžį
(pamenu, kaip sesei rašiau žinutę, kad viskas, nebegaliu, kad bijau, kad teks
stoti ir grįžti namo) pamenu tas susikaupusias emocijas, kurias galiausiai
paleidi eidamas... kai verki, keikiesi, pyksti ant pakeleivių ir savęs. Tačiau vis
tiek eini.
Pasakysiu
paprastai, nėr ko čia vynioti į vatą – jei nebūčiau ėjusi šv. Jokūbo šiemet,
sakyčiau, kad knyga šiaip sau. Tikrai, gi tokia graži gamta – aprašymų mažoka,
nors gelbėja Algimanto Aleksandravičiaus nuotraukos. Bet man knyga nepaprastai
patiko. Skaičiau ir aikčiojau. Visa tai, ką patyriau pati, čia dar paaiškino
kunigas. Paprastai, pasaulietiškai, nekišdamas žodžių „tikėjimas“, „dievas“, „biblija“
ar kito liturginio žargono kiekvieną
kartą prasidedant gilesniam ir tikresniam pokalbiui. Graudinausi ir sutikau su
labai daug jo paaiškinimų. Buvo ir liūdna, ir šypsojausi, ir linksėjau galva
sutikdama.
Labiausiai
patiko jų dialogai apie motyvaciją, vienas kito palaikymą ir draugus, atleidimą
ir paleidimą. Kunigas nepaprastai gerai paaiškino tai, kodėl reikia eiti
išpažinties. Nesakau, kad eisiu, tikrai ne, nes aš ir į bažnyčią nevaikštau. Bet
paaiškinimas man labai patiko ir aš jam pritariu. Logiškas, paprastas ir gal
net būtų pakeitęs kai kuriuos dalykus mano gyvenime, jei tokį būčiau išgirdusi
prieš penkiolika metų.
Nesvarbu,
ar aš tikinti, ar ne. Nesvarbu ar toks bus ir kitas skaitytojas. Bet aš vis tik
manau, kad šioje knygoje sudėta labai daug gerumo. Tikrumo. Nuoširdumo. Atskleistos
baimės, apkalbėtos, paleistos... kalbėta apie nemalonias situacijas – ne tik
kaip jų išvengti, bet ir kaip jose išgyventi... galėčiau pavyzdžius vardinti ir
vardinti... bet nesinori kažkam sugadinti skaitymo malonumo, o to malonumo
skaitant tikrai bus. Man knyga labai patiko, mane teigiamai paveikė, jaučiuosi
laimingesnė. Dabar reikia sumąstyti kaip įkalbėti ją perskaityti sūnėną, nes
žinau, kad jei jau skaitys, ateis ir pasidžiaugs pabaigęs...
Leidyklos dovana.
