Aš visą gyvenimą viskuo domėjausi, bet paprastai man kildavo
tokie klausimai, kokie nekildavo niekam. Jei mokytoja aiškindavo apie karo
pretekstus ir priežastis, man nerūpėdavo tie pretekstai ir priežastys – aš
norėdavau visų pirma išsiaiškinti kuo jie vienas nuo kito skiriasi. Jei
universitete dėstytoja vos atėjus pradėdavo dėstyti dalyką, aš ganėtinai
nekukliai ir net nemandagiai ją stabdydavau – pala pala, ką jūs čia kalbat? Ne
nuo to galo pradedat. Jei jau norit apie ką nors papasakoti – supažindinkit
mus, suteikit planą, kurį seksime. Turi būti kažkokia sistema. Gal todėl manęs
niekada pernelyg nežavėjo biologija – mokslas, kuris yra nestabilus, pernelyg
greitai kinta, molekulės skaidosi milisekundžių greičiu, rūšys nyksta kasdien.
Kalba taip greit nekinta, gal todėl, esu filologė, o ne biologė, man reikia
daugiau laiko viskam „sukramtyti“.
Autorė pasakoja apie mūsų pasaulį ir pateikia faktus bei
įvairias istorijas apie pasaulyje vyraujančius pokyčius. Pasak jos, pasaulis
kas kelis ar keliasdešimt milijonų metų „persikrauna“ – išnyksta didelė rūšis
visų egzistuojančių floros ir faunos atstovų. Vienus išnykimus mes galime
lengvai atsekti, dėl kitų dar vis sklando ne tokios jau tvirtos hipotezės.
Nors biologija nėra mano mėgstamiausia sritis, knygą skaityti
buvo labai įdomu. Autorė rašo naudodama labiau publicistinį, nei mokslinį
stilių, tad buvo progų pasijausti ir protingai, nes va, tą žinojau, o dabar dar
prie to žinau ir aną. Viskas gana paprastai paaiškinta. Skaitydama kai kuriuos faktus žymėjausi, braukiausi...
gyvūnų pasaulis yra stulbinantis! Yra varlytės, kurios išgyvena
sušalusios į leduką. Neįtikėtina. Arba, ganėtinai nustebino tai, kad Darwin'o
mintys apie rūšių išnykimą – išlikimą galbūt nebuvo visiškai jo... o kad jis
buvo įkvėptas kitų mokslininkų... na tiesiog, ginčijosi kaip filosofai, mokslas
ir draugystė laimėjo.
Šiaip,
liūdna. Autorė prieina visai akivaizdžias ir logiškas išvadas... ir tikrai, kai
pagalvoji, kur žmogus nekelia kojos, ten gamta žydi visomis įmanomomis
spalvomis, rūšys klesti, gyvūnai turi savo sistemas, savo išgyvenimo planus,
puikiai dauginanasi, vadovaujasi biologiniais laikrodžiais, mitybos grandinė
lieka nesutrikdyda... vis tik pasirodo žmogus, viskas pasikeičia...
Aš niekada
nebuvau planetos išsaugojimo entuziastė. Ekologija manęs nedomino, bet paskutiniu metu tikrai stengiuosi
nebepirkti maišelių, piktinuosi švaistomu maistu ir kitais dalykais... gal jau
laikas nustoti galvoti, kad “po manęs nors
ir tvanas” ir tiesiog labiau mylėti gamtą. Mylėti, tačiau kuo mažiau
kištis. Jei jūsų vaikas to nežino, o nežino todėl, nes nežino tėveliai –
nukritusio paukščiuko, stirniuko ar šikšnosparnio liesti nereikėtų. JEI jau
kažkuris jų guli vidury gatvės, ir jam tikrai gresia pavojus, perneškite, bet
nelieskite plikomis rankomis, nes kitaip paukštelio mama savo vaiko
nepripažins, kaip ir sterna stirniuko ar panašiai...
Mylėkite
gamtą, tačiau laikykitės atstu, visiems taip bus geriau.
Leidyklos dovana.
