Būna
knygų, kurias perskaityti nori labai ilgą laiką, tik jos vis nepatenka į
rankas. Būtent taip buvo su šia. Prieš tai skaityta autorės knyga –
Miniatiūristas man tarsi iškritusi iš atminties. Pamenu tik kelias detales. O kame
buvo knygos esmė? Ir kažkodėl manau, kad panašiai bus ir su šia, nors knygą
skaityti labai patiko. Puikiai parašyta ir nuostabiai išversta, kaip visada,
Baltos lankos, tik geriausi atsiliepimai.
Istorija
mus nukelia kelis dešimtmečius atgal -
1967, kur Odelė, juodaodė moteris, Londone skinasi kelią ir bando
atrasti pagrindą po kojomis, netyčia susipažįsta su Loriu Skotu. Netrukus jų
santykiai pradeda formuotis, tačiau juos sieja ir paveikslas, apipintas
paslaptimis. Mirus Lorio motinai, jis niekaip nesugalvoja ką su juo daryti, tad
atneša paveikslą į Odelės darbovietę – galeriją. Odelė su davo viršininkais
ponu Ridu ir panele Kvik pradeda aiškintis paveikslo paslaptis – taip mes
nusikeliame į pačias Ispanijos pilietinio karo išvakares 1936, į Andalūziją. Ten
gyvena Olivija su tėvais, o Olivija slapta tapo...
Tiesą
pasakius, apie siužetą būtų galima parašyti gerokai daugiau, bet tikrai nenoriu
to daryti, pasakysiu tik tiek: istorija paini, veikėjai įtaigūs, romanas
privers spėlioti ir klysti, pamatysit.
Kai mes
įsimylime, dažniausiai užsidedame rožinius akinius, bet šiame romane toks
jausmas, kad Olivija ne tik rožinius akinius gavo, bet kad į komplektą įėjo ir
prietaisai ausims, padedantys girdėti tik tai, ką pati norėjo girdėti. Pradžioje
skaitant aš jos nesupratau. Pabaigoje vis tiek likau nesupratusi. Ir jei
bandyčiau paaiškinti plačiau, atskleisčiau pagrindinę romano problemą ir
svarbiausią akcentą. Skaitysiantys – pasiruoškit galvosūkiui, pasiruoškit daug
nelogiškų sprendimų priimantiems veikėjams. Nesąžiningumui, išnaudojimui...
Ir
apie moteris ir jų teises. Pamėgau šią temą paskutiniu metu, ypač kai toks
slegiantis fonas paskutinėmis dienomis pasaulyje... knygoje vėl kalbama apie
tai, kaip neva moterys niekada netaps tokiomis geromis menininkėmis kaip vyrai.
Ir žinot ką, aš šiai minčiai pritariu. Iš dalies. Moterys gali būti puikiomis
menininkėmis. Ir tokių būna (nekalbu apie F.Kahlo, apie kurią žino visi, ir
tikrai esu tokios nuomonės, kad ją labiau išgarsino jos keistas gyvenimo būdas,
o ne tapyba) tiesiog dažniausiai jos būna savo vyro ar tėvo šešėlyje. Šagalai?
Lilės ir Gerdos istorija? Kažkaip toks įspūdis, kad tik vyras gali, o moteris,
nors aukoja viską, lieka ant ledo... arba jei moteris pasislepia po vyrišku
vardu, tada gal ir suveikia. Kodėl taip yra? Retorinis klausimas, bet juk
tikrai, kodėl?
Ir kas
yra mūza? Kas įkvėpė Odelę? Kas įkvėpė Oliviją? Ir kodėl jos buvo taip
įsitikinusios, jog joms norint kurti, šalia būtinas vyras? Daug problemų
aprėpiama šiame romane – karas, rasizmas, menininkų aukos ir šlovės kaina. Karjeros
pasirinkimai. O ir šiaip, sunkus laikmetis aprašomas, tiek Ispanai prieš pilietinį
karą, tiek pati Europa prieš ir po Antrojo pasaulinio... visi tarsi sustingę,
gyvenimas sulėtėjęs...
Gera
knyga. Man visada gera skaityti apie Andalūziją. Tarsi vos užmerkiu akis ir
prisimenu visus baltus namukus, visas vingiuotas gatveles, vėjelį ir
nesibaigiantį vyną...
Norintiems paskaityti mano fotoreportažą apie Andalūziją, spauskite čia: Nuotykiai Andalūzijoje., meniu puslapio dešiniajame krašte leis pasirinkti kitus įrašus ir paskaityti apie visas dienas.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame!
