Jei vadovautis
J.K.Rowling logika, tai: magijos pasaulis yra stipriai slepiamas nuo mūsų,
Žiobarų. Tam yra sukurta visa sistema, įstatymai, yra žmonės, kurie užleidžia
užmaršinimo kerus tiems, kurie kažką pamato ar sužino; visur yra atskiri
įėjimai, kuriuos matai tik tuo atveju, jei apie juos žinai... tai prašau,
prašau, prašau, jei pagal visus magijos įstatymus mūsų zoologijos soduose
gyvena kentaurai, vienaragiai, lankučiai ir kiti padarai, nustokit apsimetinėti
zebrais, asilais ir kitais visai ne magiškais gyvūnais ir mirktelkit man, kai
kitąkart būsiu zoologijos sode!
Scenarijus pasakoja apie tai, kaip
Njutas Miglapūtys atvyksta į New York. O ten jau vyksta daug įvairių dalykų,
susijusių su magija, ir niekam tai nepatinka… o kai iš Njūto lagaminėlio pabėga
ir keli fantastiniai gyvūnai, prasideda smagioji dalis…
Jau seniai norėjau
perskaityti šitą knygutę. Filmą mačiau jau seniai – žiūrėjau dėl Eddie
Redmayne, ir todėl, nes magija, burtai, priešistorė visko, ką labai myliu... ir
visai nesigailiu, kad skaičiau. Buvo įdomu, įtraukė, siužetas pasakiškas,
Rowling tikrai turi neišsemiamus fantazijos klodus...
Ir žinot,
skaitydama vis pagalvodau – o jei vietoj tų ar anų dviejų eilučių būtų visa
pastraipa ar dvi... na, jei vietoj scenarijaus tai būtų tiesiog romanas. Kokių penkių
šimtų puslapių. Aš nesunkiai galiu tą įsivaizduoti. Ir visi kiti likę Hario
Poterio gerbėjai, tuo nė neabejoju.
Patiko.
Noriu dar. Magijos, mojavimo lazdelėmis, nematomų gyvūnų, paslapčių... tik kaip
jau minėjau, norėčiau, kad tai būtų romanas.
Susitikime instagrame!
