Lukui vilkai yra visas gyvenimas. Dėl jų palieka šeimą ir apsigyvena miške. Po kurio laiko grįžta ir patenka į avariją, po kurios dėl jo gyvybės turi nuspręsti vaikai... toks, ko gero būtų trumpiausias įžanginis paruošimas sudėtingai istorijai.
Ech kaip ironiška, tai apie zuikius, tai apie vilkus skaitau. Juokas juokais, bet užbėgdama už akių pagirsiu epilogą. Tiesiog fantastiškas. Tiki ar netiki tokiais dalykais.
Visi, kas mane pažįsta, žino, kad nealpstu pamačiusi mažą kačiuką. Nesidalinu pamestų ir rastų kačiukų ir šuniukų nuotraukomis. Ir nesu beširdė. Gal tiesiog man labiau rūpi žmonės. Bet esu absoliučiai tikra, kad visus skyrius, kuriuos Picoult parašė apie vilkus, skaitysiu dar kartą greitu metu. Jie, ko gero, buvo dar įdomesni nei pats knygos siužetas. Tiek įdomių faktų apie gyvūnus, ir tuo pačiu, tiek išminties... ir ta išmintis taip gražiai pateikta, kad tikrai perversiu darsyk ir išsirankiosiu perliukus.
Kadangi autorę puikiai pažįstu (na gerai, asmeniškai ne, bet skaičiau jau beveik visas jos parašytas knygas), buvo galima numanyti tam tikrus dalykus. Ir šįkart džiaugiausi, kad ta išlindusi yla pabaigoje neturėjo didesnės įtakos niekam. Tik gal padėjo geriau suprasti Karos užsispyrimą.
Žinau, ką reiškia taip aistringai kažką mylėti, kad viskas būtų nebesvarbu. Manau, kad suprantu. Ir gal net pavydu, kaip Lukas tai aistrai buvo atsidavęs. Tuo pačiu gaila šeimos. Būdama žmonos vietoje – išprotėčiau.
Labai patiko knyga. Picoult vėl prisluoksniavo, ir taip stipriai šįkart, kad įlindus po kiekvienu sluoksniu, emociškai lengviau nebuvo. Viena iš tų jos knygų, kurias rekomenduočiau norint pradėti pažintį su autore, nes joje yra visko. Pagrindinis elementas, žinoma – šeima.
