„Praeitą naktį sapnavau, kad vėl buvau Manderlyje“.
Paskutiniu metu mintyse vis kirba mintis, kad reikia perskaityti tas knygas, kurios jau seniai sukasi mano „norimų perskaityti“ sąrašuose arba guli ant palangės mėnesiais. Taigi, pagaliau prisiverčiau perskaityti Rebeką. Iš pat pradžių net pasimečiau, ir buvo labai netikėta, nes tikėjausi, kad viskas bus kiek kitaip. Ypač sprendžiant iš pavadinimo, maniau, kad Rebeka bus bent jau gyva.
Jauna mergina, kurios vardo nežinome visą romaną, iš palydovės pareigų pabėga, kai netikėtai susipažįsta su įdomiu našliu Monte Karle. Maksimas de Vinter, vidutinio amžiaus vyras, gyvenantis Manderlio dvare, kuris jau seniai tapęs legenda, apipintas paskalomis apie jame vykusius pokylius, o labiausiai, apie Maksimo buvusią žmoną Rebeką, pasiūlo merginai tuoktis ir ji netrukus tampa Manderlio šeimininke.
Vos tik jaunajai poniai atvykus į Manderlį knygos atmosfera pasikeičia kardinaliai. Dvare dar vis jaučiasi, kad Rebeka buvo visų mylima, gerbiama, visi puola lyginti naująją Makso žmoną su Rebeka. Skaitant buvo gaila mergaitės, kai atrodo, pradėtų naują gyvenimą, o gyvena kažkieno praeityje. Dvare ne tik daiktai byloja, kad čia dar neseniai namus valdė Rebeka, bet ir tarnai, kurie pradžioje nepagarbiai ir šaltai elgėsi su naująja dama. O ypač ponia Denvers, kurios šaltas veidas mano vaizduotės dėka man dar vis sukasi mintyse. Jos motyvų nesupratau visą romaną. Mylėjo Rebeką? Tikiu. Buvo sunku susitaikyti su pokyčiais? Žinojo gerokai daugiau, arba bent numanė, nei iš pradžių manėme? Bet kuriuo atveju, tai neįprasta veikėja, kaip ponia Havišam iš Dickenso romano, ar kaip Hitklifas iš Vėtrų kalno – šalta kaip ledas, visada turinti kažkokių užslėptų motyvų, nepaisanti nieko. Ir net jos gražūs pasiūlymai ar patarimai visada atrodo, lyg būtų iš išskaičiavimo, tarsi jai būtų daug naudos. Tikrai drįsčiau teigti, kad viena įdomiausių veikėjų.
Dar labai patiko kaip kalba Maksas. Jo kalbėjimo maniera ir kaip laisvai jis sakė viską, kas buvo ant liežuvio galo. Buvo be galo smagu skaityti. Toks veikėjas, tarsi laiku atkeliavęs iš ateities romano ir pakliuvęs Maurier į rankas. Arba tai buvo meistriškai sukurta kaukė.
Romanas labai patiko. Patiko aprašymai, sužavėjo veikėjai. O pati istorija – norėčiau, kad kartais ir mūsų šiuolaikiniai autoriai taip puikiai sukurtų intrigą iki pačios pabaigos. Kai lyg ir supranti kas vyksta, prieš pabaigą jau praktiškai ir žinai, tik nežinai ar išsisuks kaltieji... ar ne. O galų gale, ar norėtum, kad išsisuktų?
Istorija apie blogį. Tiesiog. Ir apie meilę. Keistą, viską griaunančią, manipuliuojančią. Bet supinta nepaprastai gerai. Džiaugiuosi, kad stebuklingais būdais sugrįžau prie klasikos.
Susitikime instagrame!
