Myliu Hannah, bet ši jos knyga jau tokia tip top pagal Picoult suregzta. Ar sutapimas, nežinau. Lygiai taip pat priminė ir filmą „A Thousand Times Goodnight“, ta pati tema – mama išvyksta į karą. Tik Hannah atveju kaip karė, o filme kaip reporterė-fotografė. Beje, labai rekomenduoju abu.
Istorija aprėpia tiek daug – šeimos santykius, vyro ir moters meilę, karą, paauglystės problemas, potrauminio streso sindromą... ir daug kitų dalykų, apie kuriuos užsiminusi, atskleisčiau per daug siužeto vingių ir sugandinčiau malonumą skaitysiantiems.
Labai patiko mamos pasirinkimas meluoti šeimai ir rašyti gražius, tarsi pro rožinius akinius, laiškus savo dukroms. O realybę aprašyti dienoraštyje. Aš elgčiausi lygiai taip pat.
Amerikiečių kišimasis į visus įmanomus karinius konfliktus man kelia dvejopas mintis – kovoja už savo šalį, tačiau... ar ta kova reikalinga? Tiek stebint media, tiek žiūrint panašaus siužeto filmus ir perskaičius šią knygą kilo mintys, kad važiuoja, skrenda jie į Iraką kariauti. O dėl ko? Kokia to priežastis? Žinau, kad tų pretekstų Amerika turi ne vieną, ypač po rugsėjo vienuoliktosios, bet... vis tiek suabejoju jų reikalingumu Irake. Ir įdomu, dėl ko kovojantys jie patys mano?
Aš suvokiu galimas priežastis. Amerikos istorija teko domėtis daug ir giliai, lygiai taip pat keliauti po valstijas, bendrauti su kariais, veteranais... man viskas aišku. Tik panašu, kad patys amerikiečiai ne visai tiki tuo, ką daro.
Skaudūs aprašymai įtikina. Priverčia susimąstyti. Ar ryžčiausi? Ko gero ne. Daug mieliau keliaučiau su kokia misija gelbėti skurstančių vaikų ir šeimų kokioje Afrikoje. Ir tokios mintys aplanko vis dažniau.
Patiko knyga. Nors ir nuspėjama absoliučiai dėl visko. Matyt, man reikia pertraukos nuo Hannah, nors dar jos daug daug knygų nesu skaičiusi. Kaip jau minėjau pradžioje, patariu perskaityti. Ir skaitant vėl turėti servetėlių.
Susitikime instagrame!
