Noriu į Amsterdamą. Taip galėčiau apibūdinti įspūdį perskaičius šį romaną. Suprantu, kad autorė pasirinko devynioliktojo amžiaus pabaigą savo siužetui rutulioti, bet visa kanalų dvasia ir atmosfera mane labai vilioja. Ir suvokiu, kad dabar ten viskas turistiškiau ir kitaip, bet vis tiek labai traukia.
Pagrindinė veikėja Nela atvyksta į turtingo prekeivio namus kaip nauja žmona. Veiksmui plėtojantis paaiškėja, kad viskas nėra taip paprasta, ir kad jos santuoka tėra patogus sandėris. Patogus Nelos vyro seseriai Marinai. Ir Johanui pačiam.
Puikiai atsiskleidžia Nelos personažas. Ypač atsiradus miniatiūristui - kuomet atsiranda tarsi detektyvinių elementų, kyla klausimai - kas, kaip, kodėl? Norisi paaiškinimų, priežasčių. Pranašystės ar sekimas? Sutapimai ar antgamtinės jėgos?
Bažnyčios galia ir didybė. Nes kas tas žmogus, lyginti su Dievu? Pasirinkimų nebuvimas, persekiojimas, skundimai, užguiti tiek turtuoliai, tiek vargšai. Ir miniatiūristas, tarsi marionetė, turintis daug nepaaiškinamos įtakos žmonių likimams...
Visą knygą nepaleido mintis, kad paslapčių yra dar gerokai daugiau nei iš pradžių tikėjaus būsiant, ir tikrai neklydau. Absoliučiai nieko nebuvo įmanoma nuspėti, aiktelėjau kelissyk nustebinta siužeto posūkių. Tokia ir turi būti gera knyga.
Puikus vertimas. Keista, tačiau šįkart niekas niekur nekliuvo ir priekaištų neturiu.
