Dar vienas standartinis Picoult darbas. Problema - vyras nužudo mirštančią savo žmoną, jos prašymu. Vyksta teismas.
Kita problema, išmuštas iš vėžių policininkas, sakykim, pagrindinis veikėjas, pradeda romaną su miestelin netyčia atklydusia moterimi.
Galiu labai stipriai save tapatinti su policininku Kemu. Jis taip troško keliauti, kad vietoj stabilios santuokos ir jo žmonos meilės (atleiskit, bet ta žmona kaip skudurėlis atrodė iki atomazgos) pasirinko klystkelį, kuriame galėjo bent dalinai gauti tą, ko šiaip nedrįso padaryti. Gal net pati abejočiau savo santuoka ir kankinčiaus kaip ir jis, negalėdama išpildyti savo troškimų. Nes žmonės nesikeičia. O gyventi visą gyvenimą galvojant "kas būtų, jeigu būtų" man nepriimtina. Klišė, bet gyvenam vieną kartą.
Eutanazijos tema skaudi nebuvo, savo nuomonę turiu susidarius jau labai seniai. Ir kaltės tame, kad vyras padėjo savo žmonai oriai išeiti tikrai nematau. Tik stiprybę. Kaip stipriai turi mylėti, kad pasiryžtum nužudyti?
Labai patiko. Nesitikėjau. O gal tiesiog buvau pasiilgusi šios autorės, nes santykiai tarp jos kūrybos ir manęs buvo pristabdyti ne trumpam.
Rekomenduoju.
