Dvylika apaštalų. Paskutinė vakarienė ir Dievas su batuta, diriguojantis jiems. Ar tikrai?
Romanas pasakoja apie dvylika draugų, įstrigusių name per Padėkos dieną. Visus pasikviečia rašytojas Šonas, ir netrukus jo draugai su antrosiomis pusėmis, ir net mažu vaiku, atvyksta. Kas laiku, kas pavėlavę, bet atvyksta. Vakarėlio eigoje pastebima, kad lauke tiek sniego, kad vyrai nė neketina eiti kasti – visi pernakt sėdi ir dalinasi prisiminimais. Tačiau ar nuoširdžiai?
Sugadinsiu tris puslapius malonumo kažkam pasakydama, kad didelė dalis veikėjų susiję. Kas buvęs kieno nors meilužis, kas kažką tebemyli, kiti mokslo draugai, treti – pavydūs konkurentai. Bet vis tiek, veikėjai surišti nematomais likimo mazgeliais, ir didelėje dalyje istorijų vienas ar kitas veikėjas pasimaišo draugų kelyje.
Kai sakiau, kad dalinasi istorijomis, gal kiek melavau. Bet ne ne. Dalinasi ir jomis, pamatysit. Bet daug labiau yra dalinamasi prisiminimais tik su skaitytoju, skliaustuose. O dabar klausimas, ar esate kada nors ką nors padarę gyvenime, kas buvo šlykštu, negera, nedora visomis prasmėmis, apie tai garsiai niekam neprisipažintumėt, nes gėda? Tai nebūtinai turi būti didelis blogas dalykas. Nebūtinai.
Bet ar esate? Aišku, kad taip. Mes juk žmonės. Jei ne iš blogos valios, bent iš smalsumo esame kažką padarę, kas mintyse mus pačius vis sugėdina, tačiau garsiai nepuolame to pasakoti. Taip ir šiame romane – pasakojimų daug. Tiesiog šimtai paviršutiniškų pasakojimų garsiai – o prisiminimai... tie neįgarsinti... ohoo... ir šlykštoka vietomis, ir neteisinga... na visi dalykai, kuriuos minėjau prieš tai. Bet suvokiu, kad vis tik žmogus yra toks padaras. Visi turim tą kruopelę blogio ir visiems ji pasireiškia skirtingai.
Ir pati geriausia knygos dalis. Tikrai, pamatysit – kas antras skyrelis, kai pasakoja ne kas kitas – o Dievas. Po prologo rojuje, tas kas antras skyrelis vis su nauju vardu. Vieno iš užstalėje sėdinčių vakarieniautojų. Ir pasakojama, kaip Dievas juos pasiima. Žinot, šioje situacijoje galėčiau net ir daugiau komentuoti, bet to nedarysiu. Pasakysiu tik tiek, kad tekstai buvo puikūs. O keli iš jų taip prajuokino, kad nepamenu kada paskutinį kartą mirtis atrodė tokia linksma. Skamba žiauriai, bet juokiausi pasikūkčiodama vienoje vietoje. Man tik suteikia vilties, kad kai jau mirsiu kada, ateis manęs veikėjas su geru humoro jausmu.
Daug skaudžių likimų, dar daugiau paslapčių. Gražus, lėtas, poetiškas tekstas. Dar įdomesni Dievo intarpai (aš juokauju ir suprantu, kad knygą Nancy Huston rašė). Knyga tikrai intelektualiam skaitytojui, greitai tokios neįveiksi, nes bent jau aš, kaip labai greitai skaitantis žmogus, turėjau daug ir dažnai grįžti pastraipomis ir skaityti darsyk. Tikrai kitokia knyga.
Leidyklos dovana.
