Kodėl
gi, kodėl, kodėl aš šios knygos neatradau anksčiau? Juk parašyta ji, palyginus,
taip seniai... ir dabar, vis pasižiūrėdavau, kad tokia yra, bet vis rankos
neprieidavo. Kol galiausiai ji pateko man į rankas Baltų lankų dėka.
Brodekas
grįžta po karo į namus. Pas mylimą žmoną, nes tik jos veidas ir prisiminimai
apie ją padėjo jam išgyventi koncentracijos stovykloje. Jis atlaikė buvimą
šunimi, atlaikė sunkias keliones traukiniu, žmonių žiaurumą, jų skirstymą pagal
daug skirtingų dalykų... sadizmą, mirtį, kažkokiais stebuklingais būdais
pasiglemžusią visus, tik ne jį. Grįžus į neįvardytą miestelį, nepasakyta
kokioje šalyje, jį pasitinka pasikeitusi žmona. O po kurio laiko į miestelį
įžygiuoja vyras, kurį Brodekas pramina Anderer (vok. kitas). Niekas nežino kas
jis toks, ko jis atėjo, ką čia veikia. Galiausiai miestelio vyrai jį nužudo, o
Brodekui pavedama parašyti apie tai raportą.
Štai čia yra daugiasluoksniškumas, apie kurį
kalbu, kai sakau, kad tokius romanus ir mėgstu. Čia apie viską kalbama
metaforomis – nerasite žodžio žydas, holokaustas... tačiau atsekant mažas
detales, viskas susidėlioja į savas vietas. Ir kaip simboliškai pavadintas
atvykęs vyras, tarsi pats būdamas to kitoniškumo simboliu!
„Žmogaus
gyvenimas toks keistas. Kai mes į jį įstumiami, dažnai svarstome, ką čia
veikiame. Gal dėl to, kai kurie, nuovokesni už kitus, tik praveria duris,
užmeta akį ir, išvydę, kas slypi už jų, pajunta norą greičiau jas uždaryti.
Galbūt
teisūs yra kaip tik jie.“
Romane
vyrauja mirtis. Daug keistų sutapimų – nesutapimų, daug simbolių, nemažai
galios suteikiama motinai, kaip tai, kuri pati gali nuspręsti, nuteisti, jei
reikia, sudoroti. Be viso to, kad vyrauja mirtis, sukuriamas įspūdis, kad
vadovaujantis žmogiškumu, lyg ir viskas vyksta „vienas už visus ir visi už
vieną“ principu – nė velnio. Buvo aprašytos kelios situacijos, kur skaičiau, ir
suvokiau, kad nors ir skamba baisiai, būčiau pasielgusi taip pat, kad tik
išgyventi.
„Visi
bijo to, kuris tyli.“
Baisūs
dalykai čia aprašomi. Kaip jau ne kartą ir ne du esu minėjusi kitose savo
apžvalgose, man kraujas užverda dėl neteisybės, dėl žmonių tamsumo, baimės tam,
apie ką nieko nežino. Lengviau yra atsikratyti, nei tiesiog ateiti ir
paklausti. Visi miestelio gyventojai susikuria savas versijas viskam, apie ką
vėliau sklinda kalbos. Kai būtų galima tiesiog prieiti prie žmogaus, Anderer,
ir paklausti – pone, ką jūs iš tiesų čia veikiate? Niekas to nepadaro. Niekas.
Ir po to sumokama kaina. Nes niekam nepatinka tie, kurie žino ir mato per daug.
Nepatinka kitokie. Išskirtiniai.
„Bet
šiame pasaulyje verčiau niekada nebūti teisiam. Už tai jus vėliau visada
privers labai brangiai sumokėti.“
O
baisiausias man pasirodė Brodeko požiūris, ir ypač jo sakinys romano (raporto)
pradžioje ir pabaigoje: aš čia niekuo dėtas.
Rašant raportą jis juk tampa tarsi nuodėmklausiu. Išgirsta tokių dalykų,
kurių būtų norėjęs niekad negirdėti... ir vis tiek nieko nepakeitė... nors
nujautė, matė, kažkur giliai žinojo... ar tikrai nedaryti nieko yra
teisingiausia?
Ties
knygos viduriu mąsčiau, kad knyga gera. Puiki. Tik kad kažko trūksta. Dar ir
draugui rašiau, kad jei pasibaigs su klaustuku, bus trys žvaigždės iš penkių.
Nes būtų didelė neteisybė skaitytojo atžvilgiu – per daug ištampytų nervų. Bet
žinokit, dabar pagalvoju, pasibaigė kaip pasibaigė... ir viskas aišku, tikrai
atsakoma į visus kilusius klausimus. Tik taip slogu palieka... ir taip liūdna.
Ir man dar vis sunku patikėti, kokie negeri, juodi, tamsūs, kerštingi ir
nesupratingi žmonės vis tik gali būti padarai. Knygos pabaigoje jau ir nervinausi,
ir ašaros kaupėsi, ir pykau, ir norėjau pati bėgti gatvėmis, pasipiktinusi visa
neteisybe... mane tokie romanai veikia. Pradžioje kažkiek priminė seniai
skaitytą knygą „Amo sūpuoklės“. Sudėtinga, poetiška, vietomis šlykštoka. Bet
karas ir nebūna romantiškas. Žmonių, kaip gyvulių, vežimas vagonais nebūna
jaukus, mirtinas uždaužymas vien dėl to, kad esi kitoks, nebūna optimistiškas
ar pateisinamas... skaudu. Ir tiek.
Puiki
knyga. Drąsiai rekomenduoju. Jau senokai neskaičiau kažko, kam duočiau visas penkias
iš penkių žvaigždučių. Ir vėl didelė padėka vertėjai, šįkart Jonei Ramunytei,
už preciziškai atliktą darbą.
Leidyklos dovana.
