Tikrai, ar dažnai susimąstome, kokia galinga yra baimė? Kokiais būdais ją galima panaudoti kaip įrankį?
Jau vienoje vietoje minėjau, jog skaičiau Jolitos Herlyn naujausią knygą ir maždaug ties viduriu savęs paklausiau – na ką ji man duoda? Ogi nieko, tad mečiau ir čiupau šią. Paprastai knygų nenumetu, ypač pusę perskaičius. Bet trijų šimtų puslapių savaitę skaityt irgi negaliu pakęst, man knyga turi būti tokia, kad prisėdi, op, ir perskaitai. Gal per tris kartus. Bet ne per savaitę, kai ties kažkuria vieta net nesuvoki kas ten kieno vyras ar vaikas...
Skaitant šią knygą žavėjo autorės sugebėjimas išlaikyti įtampą iki paskutinių skyrių. Ir labai bijojau kartu su pagrindine veikėja. Tikėjaus, kad pasibaigs visai kitaip, nes skaitant visą knygą tik taip ir atrodė. Ir tas simbolizmas – vien jau tobulo vyro pavardė, kuri ne iš oro atsirado... ar spalvų reikšmė. Taip sluoksniais simboliai su labai nesveika fantazija.
Skaitydama kėliau sau klausimus: kaip jis taip gali? Atsakymą gavau. Kodėl ji nebando kažko pakeisti? Ir vėl atsakymą gavau. Ir labai aiškų. Vėlgi, mąsčiau, kodėl jis toks protingas, visada keliais žingsniais į priekį? Atsakymas irgi, skaitysiantiems, manau bus aiškus.
Nėra namų be dūmų... bet čia... čia jau laužai... Joninių laužai... Aleksandrijos bibliotekos liepsnos... Antra knyga panašia tema paskutiniu metu, bet ko gero ši sukrėtė dar labiau. Ir kaip tai patyrusios moterys atsistoja ant kojų?
Viskas, galutinai „pagavau kablį“ ties trileriais ir psichologiniais romanais. Manau galima priklausomybė.
Šis romanas tikrai stiprus. Nepaleis iki paskutinio puslapio. Bent manęs nepaleido. Bet malonaus skaitymo nesitikėkit. Aš vienu momentu tamsoje jau iki tualeto nedrąsiai ėjau.
