Žurnalistas Vatanenas, netyčia susiradęs naują draugą ir globotinį zuikį, meta visą savo gyvenimą ir bastosi Suomijos laukais ir miškais.
Atrodytų, paprasta istorija. Deja, taip nėra, nes nei aprašomas laikotarpis, nei vietovės nėra jaukios ir šiltos. O Vataneno ištikimybė zuikiui yra įkvėpianti. Jie kartu patenka į tokias neįtikėtinas situacijas, kad tikrai esi priverstas įkvėpti giliai, kad skaityti toliau kol viskas paaiškės. Ir tos neįtikėtinos istorijos persmelktos absurdu ar net fantastika. Na kiek gi nesąmonių gali nutikti vienam žmogui ir vienam zuikiui? Toks jausmas, kad paimtos istorijos iš daug skirtingų žmonių, sudėtos kaip vargšo žurnalisto gyvenimo metai. Tai yra, tfu, zuikio metai.
Įtikinantis Paasilinna, įdomus jo ir rašymo stilius, ir tai, kaip jis sukuria veikėjus. Kadaise seniai teko skaityti „Kaukiantis malūnininkas“, pamenu, kaip nervino neteisybė, tai šioje knygoje panašiai. Atsiduri netinkamoje vietoje netinkamu metu; bandai padaryti gera, o išeina kaip visada... nepiktybinis tas Vatanenas buvo, tik kad kartais nenusisekė.
Žiauriai nervino suomių gėrimo ypatumai. Visa degtinė ir pagirios.
Įdomu buvo skaityti. Tokia vakaro knygutė. Ir pamąstyti lieka apie ką.
Susitikime instagrame!
