Pabaigusi Lopšinę, atradau, kad autorė debiutavo su šiuo romanu, kuriam pasirinkta gana kontraversiška tema – priklausomybė nuo sekso. Ir taip, tai romanas apie nimfomanę.
Nedidelės apimties, tačiau labai puikiai atskleidžia nuo stiprios priklausomybės kenčiančio žmogaus mintis ir jausmus. Vietomis jau atrodė, jog bus neskanu, kad tos detalės atbaidys nuo tolimesnio skaitymo, tačiau autorė puikiai jautė kada sustoti, ribos egzistavo; aprašymų ir detalių pakako, buvo atrastas tas aukso viduriukas. Sakyčiau, kaip apie nimfomanę, buvo subtiliau parašyta nei atspalviuose.
Niekada nebuvau prancūzų rašytojų gerbėja, man visada atrodė gana keistas jų rašymo stilius (o gal vis tik tai vertimo dėka, nes tiesiog kitokią sintaksę sunkiau išversti, kad atrodytų stilistiškai „lietuviškiau“?), tačiau paskutiniu metu vis dažniau jų romanai patenka man į rankas. Ir nesigailiu.
Visada žinojau, kad prancūzai patvirkę žmonės. Ir iš stereotipų, ir savo kailiu. Bet romanas atskleidė kiek kitokią pusę – kuomet žmona gyvena dvigubą gyvenimą, aukoja darbą, laiką su vaiku ir vyru vien tam, kad pasidulkintų... kai tuo tarpu vyrui sekso nereikia. Jis to nesureikšmina. Arba bent jau taip atrodo.
Įdomi ir atomazga. Nenustebau, nes nemanau, kad ką nors pakeisi, jei pats žmogus to nenori. Rekomenduoju tiems, kad nori kažko išskirtinio. Tikrai kitokio.
