Man pačiai absoliučiai nesuprantami šių dienų knygų pasirinkimai. Toks jausmas, kad arba kamšau paauglystės spragas, arba pasiimu kažką, kas varo į depresiją. Arba bent jau būna emociškai be galo sunku skaityti.
Taigi, Alisa, Alisa. Ech kaip gaila, kad aš šios knygos neskaičiau prieš kokių penkiolika metų. Būtų labai tuomet patikusi, net neabejoju; visad mėgau pasakas ir įmantrias fantazijas. Nors... dabar viskas pasirodė visai kitaip – Alisos paaugliškas „aš viską žinau geriau už kitus“ bei kitų veikėjų apatija viskam, išskyrus juos pačius. Įdomiai autorius viską sudėliojo. Bet kas įdomiausia, knyga tarsi vaikams, tarsi ne. Yra be galo daug absurdo, tačiau ir tuo pačiu tokių dalykų, kokių vaikas tarp eilučių neperskaitys.
Prisiverčiau kas gabalėlį sustoti (man skaitant knygas tai nėra ypač būdinga) ir apmąstyti, sukramtyti.
Gražios iliustracijos, įsimintini veikėjai. Gal labiau esu pripratus prie Češyro katino, nei Šmaikštūno, bet tiko ir anas. Spraga užkamšyta. Bet didelio įspūdžio tikrai nepaliko.
