Ech tas Musso... ko gero būtent tai, ko man reikėjo po paskutinių dviejų skaitytų... toks Dan Brown ir holivudinio „šaudau gaudau“ mišinys. New York, Paryžius... ir visos kitos vietos. Tik Musso sugeba perkelti per tris žemynus trijuose šimtuose puslapių ir net nepajauti, kad viskas, finito. Net patys veikėjai juokavo, kad jie čia laksto kaip Da Vinčio kode, o aš tą patį buvau pagalvojusi pačioje pradžioje.
Romanas apie du labai užsispyrusius ir principingus tėvus, kurių idiotiškas nenoras nusileisti priveda prie visos mėsmalės, per kurią jie pertrinami romane. Daug veiksmo. Daug neįtikinamų dalykų: tikrai taip, nepilnametis vaikas paprastai gali išskristi vienas į kitą žemyną. Tikrai VISOS aplinkybės susidėlioja, kad vargšai „farai“ gaudo po visą Paryžių, nu ir niekaip nepagauna, o dar patogi detektyvės (?) liga... ech galėčiau vardinti ir vardinti. Pagrindinis šios knygos minusas, kad daug visko, ir tas viskas, pažiūrėjus į bendrą vaizdą atrodo absoliučiai neįtikima ir manęs neįtikino. Bet šitas minusas turi pliusą, kad Musso bent jau nesusimovė ir į visus klausimus pateikė atsakymus, ir toks jausmas, kad va sukrito kortos...
Toks lengvas lengvas romanas, su daug veiksmo, kai skaitai nes įtraukia ir labai nori sužinoti kas čia bus ir kodėl. Toks holivudinis. Ir dar su labai absurdišku epilogu, kurio galėjo ir nebūti, bet atsipalaidavimui ir kaip vaistas nuo streso ir depresijos puikiai veikia.
Šiaip patiko. Pačiai keistas man paskutiniu metu knygų pasirinkimas...
