Paveikė emociškai. Perskaičiau prieš porą dienų, o vis sukasi galvoje... moterys myli taip, kad niekas nebebūna svarbu. Ir ne apie meilę vyrams kalbu, o vaikams... esamiems, būsimiems, potencialiems.
Eilinį kartą Hannah sužavėjo savo pasakojimu ir šeimos paveikslu - kaip visos seserys kovojo viena už kitą, nebijojo viena kitą stumtelti ar pakritikuoti.
Mamos pokalbiai su tėvu kėlė šypseną - tokia stipri meilė, ech... nemirtinga...
Galėčiau liaupsinti Hannah ilgai ilgai. Tiek "Žiemos sodas", tiek "Lakštingala" patiko kur kas labiau. Bet ši tam tikrais aspektais buvo labai artima.
Prisikabinčiau prie vertimo, faktinės klaidos badė akis. Bet čia jau pedagogo akis, nepastebėti sunku.
Gerų skaitinių visiems šiais šaltais žiemos vakarais!
Susitikime instagrame!
