Žinot, man reikia labai daug pastangų, kad neparašyčiau apie knygą labai blogai. Kartais net ir blogus dalykus apvelku į paminkštintą apvalkalą, kad tik nenuskambėtų, jog siaubingai kritikuoju. Nes kas gi aš tokia? Ir skaitau viską iš eilės. Ir man įdomu ir populiarioji literatūra, ir intelektualesnė, ir sudėtingesnė. Nesibaidau nei apimčių, nei išskirtiniau pateikto turinio.
Nu bet viešpatie aukštielninkas. Knygą skaičiau prieš porą savaičių. Pradžioje maniau – ne, nerašysiu nieko. Palaikys kvaila, neintelektualia ar nesigaudančia literatūroje. Tada kažkaip vis mąsčiau ir sukau galvą kaip čia padarius. Bet žinot ką, nelabai man rūpi ką apie mane pagalvos, o ir pati puikiai suprantu, kad būtent todėl, kad yra kalnai skirtingų skaitytojų, yra ir kalnai įvairių knygų.
Moteris gyvena stabilų gyvenimą. Sakykim. Po keisto sapno ji nustoja valgyti mėsą. Ir kardinaliai pasikeičia. Čia ir prasideda knygos smagumas.
Knyga padalinta į tris dalis. Pirma dalis skaitėsi labai įdomiai, įtraukė ir privertė apie nemažai dalykų susimąstyti. Ar kūnas, kuriame gyvename priklauso tik mums patiems? Ar mūsų pasirinkimas ir atsitraukimas nuo visuomenei priimtinų normų gali būti pasmerktas; kodėl? Kas mes tokie, kad smerktume vieni kitų pasirinkimus? Tai va čia gerumas man ir pasibaigė. Nors ir tai, buvo kalnas šlykščių vietų.
Taigi antra ir trečioji knygos dalys – kuo toliau, tuo labiau nieko nesupratau. Visus veikėjus pati asmeniškai uždaryčiau į atskirus baltai iškaltus kambarius, kad nebesidulkintų ir vienas kito nebepaišytų. Visur yra gilesnė prasmė. Ir potekstės. Aš tą suprantu. Ir jei tiek laiko praėjus dar vis apie knygą mąstau, vadinas, autorė kažką pasiekė.
Man knyga absoliučiai nepatiko. Perskaičiau greitai, su dideliu pasišlykštėjimu, o skaitydama nuolat norėjau mėsos, nors pati jos beveik nevalgau...
