Na, antroji dalis patiko gerokai mažiau nei pirma. Dabar netgi nutariau tikrai padaryti pertrauką ir skaityti kažką kito. Ne tigruose esmė. Gal tik tiek, kad norėtųsi kažko intelektualesnio, o ne palakstom, pakovojam, pavalgom, pamiegam... ir vėl kartojam rutiną. Tas aprašymas kiekvieną kartą pasimušam-pavalgom-pamiegam, aj dar padėjuojam kurį čia tigrą pasirinkt, nes abu tokie gražūs ir „seksovi“ ir nuostabūs... pradeda atsibosti.
Vėl pradžioje knygos daug faktinių klaidų. Iš kažkur atsiranda indų kalba (?) o vėliau pasitaisoma, ir jos nebelieka ir jau aiškinama, kad Indijoje yra daug kalbų. Nei viena jų nėra indų kalba. Ir panašios, nežinau, ar faktinės, ar vertimo klaidos.
Pliusai – kuomet pirmoje dalyje dėmesys skiriamas Indijos mitologijai, tai šioje dalyje atsigręžiama į graikų – atsiranda Sirenos ir kiti dievai ir būtybės; biblijos motyvai. Patinka, kad šioje dalyje jau veikia kitas, juodasis, brolis. Jis atrodo charizmatiškesnis ir įdomesnis. Smagiai skaitėsi ir knygos pradžioje aprašomi Kelsės pasimatymai. Kėlė šypseną jos vaikinai ir bandymai pamiršti savo didžiąją meilę.
Žiauriai erzino skyrių pavadinimai, kurie tarsi iškart išduodavo kas įvyks. Ar čia autorės toks tikslas buvo, ar neapdairumas, nežinau. Bet gadina malonumą.
Kaip jau minėjau, darysiu šiokią tokią pertraukėlę ir vėliau grįšiu prie šių knygų, bet kol kas dvi dalys mane pasotino.
