Nežinau kodėl, bet pradedu kuo toliau, tuo lengviau nuspėti knygų pabaigas. Ir įdomu kodėl, ir erzina. Bet vėlgi, galbūt autorius kažkur atskleidžia ir būna kažkaip giliai pasąmonėje aišku, tik pati sau nedrįstu pripažinti.
Tik viduryje romano suvokiau, kad būtent šiuose miškuose, kuriais keliavo Ešlė su Benu, keliavau rugpjūčio pabaigoje ir pati. Žmonės pasakojo, kad žiemą prisninga daug... o ir net rugpjūtį labai karšta ten nebuvo. Vaizdai gniaužiantys kvapą. Skaitant viskas vėl kilo prieš akis, prisiminimai padėjo lengviau įsijausti į romaną. Tereikėjo viską mintyse padengti storu sniego sluoksniu ir įsivaizduoti ėjimą tais kalnais žiemą, kai aplink tamsu ir šalta.... neveltui sako, kad Utah yra bene tamsiausia Šiaurės Amerikos vieta. Naktį žvaigždės matosi tobulai... civilizacija toli toli... ne kaip Ešlė su Benu, nepavojingai, bet pati mėgavausi Wasatch miškų globa kelias dienas...
Ech, nukrypau į prisiminimus. Romanas sužavėjo. Tiek jų kelias, tiek Beno gyvenimo istorija, pasakojama įrašinėjant žinutes į diktofoną. Suvirpino daug stygų. Privertė daug ką apgalvoti. Suvokti, kaip myliu savo šeimą ir kitus brangius žmones.
Ir kaip svarbu mokėti prilaikyti liežuvį už dantų. Ir netrankyti durų. Ir susipykus ne išeiti, o likti...
Knygą rekomenduoju, ir labai stipriai. Bet iš to, kaip asmeniškai "atsiliepimas" gavosi, manau jau supratot...
